Politikui reikia sportininko bruožų

Į Seimą trečią kartą išrinktas Darbo partijos frakcijos narys Vydas Gedvilas šį sykį pasiekė savotišką valdžios olimpą – tapo Seimo pirmininku.

1997-aisiais V. Gedvilas buvo užkopęs į kitą olimpą – krepšinio trenerio. Jo vadovaujama Lietuvos moterų rinktinė tapo Europos čempione.

Jau trečią kadenciją esate Seime. Ar prisimenate krepšinį?
Taip, prisimenu. Nes laisvalaikiu užsiimu dar ir visuomenine veikla – esu Krepšinio trenerių asociacijos garbės prezidentas. Kai vyksta įvairūs seminarai, mokymai, trenerių kvalifikacijos kėlimas, aš juose kartais dalyvauju. Kartais pristatau kokį nors pranešimą, kartais stebiu, kaip viskas vyksta. Susitinku bičiulius, pabendrauju, pabūnu su jais. Krepšiniu visada domėjausi.

Ar pavyko padaryti ką nors naudinga Lietuvos sportui per dvi Seimo nario kadencijas?
Svarbiausias darbas sportui buvo rentų klausimas. Per pirmąją kadenciją pavyko priimti rentų įstatymą. Olimpinių sporto šakų sportininkams, tapusiems pasaulio, Europos čempionais, olimpinių žaidynių prizininkais ar čempionais, mokamos valstybinės rentos – 1,2 vidutinio darbo užmokesčio. Žmonėms, nerandantiems darbo arba dėl didelių sportinių krūvių negalintiems dirbti, tai – didžiulė parama. Aišku, aš vienas nieko nebūčiau padaręs, buvau dideliame bendraminčių būryje. Manau, kad tai yra viena rimčiausių pagalbų sportui.

Tapęs Seimo pirmininku turite dar daugiau galimybių. Ką dabar ketinate nuveikti sporto labui?
Kaip ir kiekvienas Seimo narys, aš turiu tik vieną balsą. Bet noriu pasakyti, kad dabar numatyta steigti Nacionalinę sporto tarybą. Tai būtų ekspertų taryba, Seimui patarianti įvairiais sporto klausimais. Jos, kaip ir Sveikatos tarybos, labai reikėtų. Ji užsiimtų sveikatos prevencija, masiniu sportu, didžiuoju sportu, sporto mokyklomis, vaikais, užimtumu, nusikalstamumo stabdymu. Taryba būtų sudaryta iš kompetentingų žmonių, federacijų, asociacijų, aukštųjų mokyklų, kolegijų. Joje turėtų būti žinomi ir suprantantys sportą žmonės.

Seimo pirmininkas – krepšininkas, treneris, premjeras Algirdas Butkevičius – imtynininkas. Ar tai reiškia, kad mes dabar turime ypač sportišką valdžią?
Premjerą pažįstu jau daug metų. Jis – ne tik buvęs imtynininkas, jis ir dabar sportuoja, dažnai susitinkame sporto klube, atėję palaikyti sportinės formos. Dažnai su juo pasikalbame apie sportą, problemas. Manau, sportininkams bus šiek tiek lengviau kalbėtis su mumis nei su kitomis valdžiomis. Mes juos galime labai lengvai suprasti, nereikės labai ilgai aiškinti, ko jiems reikia. Suprantama, valstybės galimybės ribotos. Artimiausiu metu turbūt nebus daugiau pinigų. Bet reikia optimizuoti lėšų, skirtų sportui, valdymą. Pasižiūrėti, kam kiek skiriama, tikslingai pinigus paskirstyti, kad jie būtų naudingi. Reikia peržvelgti visą struktūrą, nes šiuo metu vienos sporto mokyklos priklauso sporto skyriams, kitos – švietimo skyriams. Reikėtų, kad jos priklausytų vienai institucijai, nebūtų dvejopo pavaldumo. Lengviau būtų visą tą struktūrą valdyti ir, aš manau, kad artimiausiu metu visa tai bus peržiūrėta.

Ar aptariate sporto aktualijas per pertraukėles su kolegomis Seime?
Tikrai yra labai daug sportuoti mėgstančių Seimo narių. Per sportą su kai kuriais jų tapome draugais. Mes turime Seimo futbolo komandą, joje ir pats žaidžiu, turime krepšinio komandą – taip pat esu jos narys. Mūsų vyrai bėgioja maratonus, žaidžia šachmatais, dauguma mėgsta stalo tenisą. Aš pats žaidžiu golfą. Galime pasigirti, kad per praėjusią kadenciją Maskvoje laimėjome parlamentarų olimpiadą. Nugalėjome galingą Rusijos komandą ir parvežėme į Lietuvą komandinę taurę. Dalyvavome teniso, stalo teniso, šachmatų, futbolo ir golfo rungtyse. Buvau delegacijos vadovas. Pats golfo turnyre kartą užėmiau antrąją vietą, kitą kartą – trečiąją. Mūsų Seimas – gana sportiškas. Todėl mes labai dažnai pasikalbame apie sportą. Dauguma Seimo narių eina į „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“ rungtynes, futbolo mačus.

O sekėte pasaulio plaukimo čempionatą, kuriame žibjo Rūta Meilutytė?
Neslėpsiu - aš pat gerai plaukiu. Daug metų, kai buvau Lietuvos sporto universiteto prorektorius, kiekvieną dieną, atėjęs į darbą pusę septynių, pusvalandį plaukiodavau. Per tą pusę valandos įveikdavau kilometrą. Beje, plaukimas man kartą padėjo ir Palangoje. Esu išgelbėjęs jūroje skendusį vaiką. Todėl pasaulio čempionatu, Rūtos Meilutytės startais, jos rekordais labai domiuosi.

Ar krepšinis padėjo jums patekti į politiką?
Taip, labai padėjo. Juk sportininkams būdingi bruožai – tikslo siekimas, valia, darbštumas. Turi mokėti dirbti komandinį darbą, o to politikai taip pat labai reikia. Ir jeigu tu komandą sugebi nukreipti tinkama linkme, sugebi su ja susitarti, įkalbėti, kad ji žaistų agresyviai, ji tiki tavimi, kaip treneriu, tokią komandą sustabdyti – labai sunku. 1997-aisiais man tai pavyko padaryti. Politika turi truputėlį kitokias žaidimo taisykles, bet Seimo pirmininko darbas – panašus į trenerio. Tikslas yra tiek poziciją, tiek opoziciją nukreipti dirbti tam, kad Lietuvos žmonės gyventų geriau.

Treneriai dažnai šaukia ant savo žaidėjų. Jūs taip pat šaukdavote?
Buvau gana demokratiškas, tolerantiškas treneris. Jeigu visą laiką šauksi – nebus efekto. Nebent matai, kad nėra kitų galimybių komandai laimėti, tada gali šaukti – užvesti, supykdyti. Papasakosiu jums vieną atvejį. Žaidėme su Konektikuto universitetu – JAV universitetų čempionėmis. Salė buvo pilnutėlė, susirinko apie 15 tūkst. žiūrovų. Merginos pirmą kartą pamatė tokį vaizdą. Tada būdavo du kėliniai. Pirmą kėlinį pralaimėjome 20:70... Kai kurios merginos net išsigando ir nėjo į aikštelę. Po pirmo kėlinio drabužinėje aš jas taip išbariau... Pasakiau daug negražių žodžių – niekada nenorėčiau jų kartoti. Labai jas įpykdžiau. Ir antras kėlinys buvo puikus. Mes jį sužaidėme lygiosiomis.

Jeigu dabar su Seimu nesusitvarkysite, matyt, negalėsite pritaikyti šio metodo?..
Tikrai negalėsiu. Kiekvienas Seimo narys yra laisvas, gali kalbėti ką nori. Čia ir pažymių niekas nerašo kaip mokykloj. Parlamento pirmininkas turi būti neutralus.

Kaip vertinate dabartinius mūsų krepšinio rezultatus?
Manau, kad tradicijos yra tęsiamos. Mūsų krepšinis yra sporto šakų lyderis. Klubinės komandos žaidžia gerai. „Žalgiris“ – puikiai. „Lietuvos rytas“ – šiek tiek silpniau, bet aš manau, kad jis – taip pat stipri komanda. Rinktinės kartais parodo ir blogesnių rezultatų, bet po to vėl pasitempia. Į Lietuvos krepšinio ateitį žvelgiu optimistiškai. Lietuvos krepšinio federacijos vadyba gera. Krepšinis išlaiko stabilų aukštą lygį ir turime stengtis jam padėti. Turime padėti ir plaukimui, ypač kai dabar pamatėme, kad turime ir galime dar daugiau turėti gerų sportininkų.

O moterų krepšinis? Ko jam trūksta, kad būtų pasiekti jūsų, kaip trenerio, laikų rezultatai?
Dabar yra sudėtingiau. Tada buvo daug talentingų žaidėjų, dar Sovietų Sąjungos laikų sporto mokyklų paruoštų. Nesakau, kad buvo lengva laimėti čempionų medalius. Prieš tai Europos čempionate merginos buvo penktos. Iš karto mačiau, kad ta komanda gali daug pasiekti, tik ją reikia subalansuoti, sulipdyti gerą kolektyvą, kad visos komandos santykiai būtų geri. Dabar taip pat yra nemažai gerų merginu, bet turbūt reikia dar šiek tiek palaukti.

Ko palinkėtumėte sportininkams Kalėdų proga?
Noriu sportininkams palinkėti gerų rezultatų. Kovokite taip, kad laimėtumėte rentas. Nes tada senatvėje turėsite socialines garantijas. Toks būtų pragmatiškas linkėjimas. Kitas – kad turėtų kuo mažiau traumų, būtų sveiki. Kad išsipildytų visi jų troškimai siekiant rezultatų, kad nenusimintų, jeigu kas nors nepasiseks, nes visada būna ir nuopuolių, ir pakilimų.



Vydas Gedvilas
Gimė 1959-05-17 Užgirių kaime, Kelmės rajone.
1981 m. baigė LVKKI.
1988 m. – LVKKI aspirantūrą.
1999 m. apgynė daktaro disertaciją „Amžiaus ir sportinio rengimo poveikis krepšininkų raumenų nuovargiui ir šoklumui“.
1981–2002 m. dirbo LKKA Krepšinio ir tinklinio katedros dėstytoju.
2002–2004 m. – LKKA bendrųjų reikalų prorektoriumi.
1988–1993 m. Kauno „Atleto“ vyrų krepšinio komandos treneris.
1993–1998 m. Kauno „LKKI-Viktorijos“ moterų komandos treneris.
1996–2002 m. – Lietuvos moterų rinktinės (1997 m. Europos čempionės) vyr. treneris.
2003–2008 m. – Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidentas.
Nuo 2004 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys.
1997 m. suteiktas trenerio eksperto laipsnis, Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas.
2009 m. suteiktas KKSD Sporto garbės komandoro ženklas.
Parašė knygas: „Sportininkų greitumo ugdymo problemos“ (su V. Butkumi, 1988), „Fizinių ypatybių lavinimo teorija“ (su A. Skurvydu, 2000), „Išmokime žaisti krepšinį“ (su A. Čižausku, 2003).
Nuo 2004 m. – Seimo narys.
Nuo 2012 m. – Seimo pirmininkas.