Į aikštę veržėsi net sirgdama sunkia liga

„Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą“, - savo tinklapyje rašė Lietuvos žolės riedulio federacija. Žmonos neteko didelis sporto entuziastas Neilas Kubilinskas, mamos - jų 13-metis sūnus Dominykas, talentingas futbolininkas, besimokantis vienoje iš Olandijos futbolo akademijų.

Aurelija Kubilinskienė 10 metų atstovavo Šiaulių „Gintros -Strekte-Universiteto“ komandai, o pastaruosius 8 metus - Vilniaus „HFTC-Tauras“. Ji 1995 m. pateko į Lietuvos rinktinę ir paskutinį kartą jai atstovavo 2009 metais. Šiaulietė sėkmingai žaidė ir futbolą, du kartus tapo Lietuvos čempione.

Lietuvos žolės riedulio rinktinei Aurelija atstovavo su pertraukomis, visą gyvenimą žaidė puolėjos pozicijoje, iš įvairiausių padėčių mokėdavo įmušti įvarčius ir buvo viena rezultatyviausių bei geriausių mūsų šalies puolėjų. 2002 m. šiaulietė per Europos uždarų patalpų čempionatą su komandos draugėmis pelnė sidabro medalius.

Liga sportininkę užklupo netikėtai. Ant kairės rankos peties jai atsirado neįprastas darinys, į kurį sportininkė nekreipė dėmesio. Pasak jos komandos draugės Virginijos Čaikauskienės, A. Kubilinskienė susigriebė tiktai tada, kai pradėjo skaudėti petį, nekrito aukšta temperatūra, o per rungtynes vis pritrūkdavo jėgų. Dar praėjusių metų lapkričio mėnesį Aurelija dalyvavo Lietuvos žolės riedulio federacijos taurės varžybose Šiauliuose.

„Panos, blogai jaučiuosi, turiu temperatūros, skauda ranką. Jaučiuosi pavargusi." Pasakėme, kad ji nejuokautų, o eitų pas gydytojus pasižiūrėti, kas tai rankai iš tikrųjų yra. Kiek vėliau, gruodžio 11 d. Aurelija man paskambino ir pasakė, kad savaitgalį negalės dalyvauti atvirame „Žalgirio“ taurės turnyre, nes buvo pas gydytojus, kurie pasakė, jog skubiai reikia darinį operuoti“, - pasakojo „HFTC-Tauras“ komandos kapitonė V. Čaikauskienė. 



Po operacijos Aurelija kiek atsigavo, nors ir toliau jautė silpnumą. Ji veržėsi į aikštelę.

„Ji rengėsi ateiti į varžybas, nors ir skundėsi, kad ranką vis labiau skauda, netgi sunku apsirengti drabužius, o ir temperatūra kyla. Tuo metu jos vyras po klubo operacijos atliko reabilitaciją sanatorijoje. Aurelijai pasakiau, kad sekmadienį žalgiriečių taurės taurnyre žaisime dėl pirmosios vietos ir vakare pranešime, kokią vietą užėmėme. Aurelija iki paskutinės savo gyvenimo minutės norėjo žaisti žolės riedulį“, - prisiminė V. Čaikauskienė. 

A.Kubilinskienės pirmasis treneris šiaulietis Vaidotas Vaičeliūnas su savo mokine buvo susitikęs gruodžio 10 d. ir jam Aurelija atrodė nepalūžusi, tvirta, nors jos akyse įžvelgė  nerimo. Gruodžio 17 d. Aurelija atsidūrė Šiaulių ligoninėje, kurioje praleido apie savaitę. Prieš pat Šv. Kalėdas žolės riedulininkė buvo pervežta į Vilnių tolesniam gydymui, tačiau klastinga liga toliau progresavo ir buvo stipresnė už  daugkartinę Lietuvos čempionę.

„Mūsų klubas neteko puikaus žmogaus ir geros žaidėjos, jos mums visada trūks. Aurelija buvo didelis komandos ramstis, puikus pavyzdys jaunimui, kaip reikia mylėti savo pasirinktą sporto šaką. Ji buvo atsidavusi žolės rieduliui, netgi naktį prikelta iš lovos nebūtų atsisakiusi išbėgti į žaliąją veją. Aurelija turėjo neapsakomą nuojautą, kaip aikštėje atsidurti ten, iš kur lengviausia pasiekti įvartį“, - teigė buvęs ilgametis Lietuvos  moterų rinktinės vyr. treneris, o dabar Vilniaus „HFTC-Tauro“ komandos treneris Rimantas Čaikauskas.

A. Kubilinskienė gyveno Šiauliuose, o į rungtynes, kuriose žaisdavo „HFTC-Tauras“, vis atvažinėdavo. Buvo žodžio žmogus– treniruočių draugės Aurelija visada pasitikėdavo, iš jos laukdavo įvarčių.

 Žolės riedulininkė palaidota Šiaulių r. Ginkūnų kapinėse.