Mirė Lietuvos rankinio patriarchas

Šeštadienio pavakarę užgeso Lietuvos rankinio patriarcho Janio Grinbergo gyvybė.

1925 spalio 29 d. Liepojoje (Latvija) gimęs J. Grinbergas paliko ilgą pėdsaką Lietuvos rankinio ir kitų sporto šakų istorijoje.

Sportuoti pradėjęs Latvijoje, vėliau Čekijoje, pokario metais J. Grinbergas apsigyveno Lietuvoje. Čia jis tapo įžymiu rankiniuo, krepšinio, tinklinio treneriu, teisėju, sporto darbuotoju.

J. Grinbergas - sąjunginės kategorijos krepšinio (1952), rankinio (1955), tarptautinės kategorijos rankinio (1959) teisėjas. Lietuvos (1963) ir SSRS (1965) nusipelnęs treneris. 1950 m. baigė Latvijos kūno kultūros institutą. 1948–1949 m. – Kauno universiteto treneris dėstytojas, 1949–1953 m. – „Kauno audinių“ krepšinio komandos žaidėjas, treneris, 1953–1957 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto krepšinio, tinklinio, teniso (iki 1955), 1953–1989 m. – rankinio valstybinis treneris. 1956–1964 m. treniravo SSRS moterų rankinio rinktinę, 1963–1970 m. – vyrų. Nuo 2000 m. – IHF garbės narys. 1989–1992 m. – LTOK generalinis sekretorius, nuo 2002 m. – garbės generalinis sekretorius, 1997–1998 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, nuo 1998 m. – garbės prezidentas. Lietuvos olimpinės akademijos akademikas (2005).

J. Grinbergas apdovanotas: LTOK Garbės ženklu (1994), Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (2000), KKSD 2-ojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2000), IOC Olimpinis ordinu (2002), KKSD 1-ojo laipsnio ordinu su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005), LTOK Olimpinė žvaigždė (2005), IHF auksiniu Garbės žiedu (2005), IHF Aukso ženklu (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2008).

Velionis parašė knygas: „Mažojo rankinio taisyklės mergaitėms ir berniukams“ (2 d., 1975), „Esminės rankinio tarptautinių taisyklių naujovės“ (1982), „Rankinio gynybos sistemos“ (su kt., 1974, vokiečių kalba), „Metodiniai nurodymai rankinio teisėjams“ (1997, išversta į 15 kalbų).

* * *

Urna su velionio palaikais bus pašarvota antradienį, kovo 12 d. 15.30 val. Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų g. Urna išnešama trečiadienį 15 val. Laidotuvės - Antakalnio kapinėse.

* * *

Dėl J. Grinbergo mirties užuojautą pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Rankinio tėvu" vadinto J. Grinbergo nuopelnai sportui įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir viso pasaulio rankinio istoriją. Darbas aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse, nacionaliniai apdovanojimai, tarp kurių - ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordino Riterio kryžius, reikšmingos pareigos Tarptautinėje rankinio federacijoje, Lietuvos rankinio federacijoje, Olimpiniame komitete - J.Grinbergas buvo pasiekęs aukščiausią lygį Lietuvos ir tarptautiniame rankinio pasaulyje.

Tačiau net ir gavęs visus įmanomus tarptautinius rankinio apdovanojimus, J.Grinbergas išliko nuoširdus ir paprastas žmogus, supratingas, draugiškas treneris", - rašoma Prezidentės užuojautoje.

Pasak šalies vadovės, Lietuvos rankinio legendos didelis atsidavimas ir entuziazmas išliks mūsų šalies ir pasaulio rankinio istorijos reikšminga dalimi.

* * *

Užuojautą dėl Janio Grinbergo mirties pareiškė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas:

"Liūdime dėl Lietuvos sporto legendos, olimpinio judėjimo puoselėtojo, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės generalinio sekretoriaus Janio Grinbergo mirties. Reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems."

* * *

"Reiškiu gilią užuojautą gerbiamo Janio Grinbergo, Lietuvos rankinio ir krepšinio trenerio, teisėjo, sporto darbuotojo, šeimai, artimiesiems, visai sporto bendruomenei."

Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės darbuotojų vardu Generalinis direktorius Klemensas Rimšelis

* * *

Nuoširdžią užuojautą dėl Janio Grinbergo mirties velionio šeimai ir artimiesiems reiškia Lietuvos sporo draugija "Žalgiris".

* * *

J.Grinbergas – latvių savanorio Alberto Grinbergo ir į Liepoją su šeima iš Vilniaus krašto atvykusios Antaninos Galinis sūnus.

Bet sporto pasaulyje J.Grinbergas žinomas kaip Lietuvos atstovas. Jį neabejotinai būtų galima įrašyti į šalies rekordų knygą – vilnietis dirbo aštuoneriose vasaros ir vieneriose žiemos olimpinėse žaidynėse.

1972-aisiais Miunchene, 1976-aisiais Monrealyje, 1980-aisiais Maskvoje, 1984-aisiais Los Andžele, 1988-aisiais Seule, 1992-aisiais Barselonoje, 1996-aisiais Atlantoje ir 2000-aisiais Sidnėjuje J.Grinbergas buvo oficialus Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) atstovas. Be to, Maskvos olimpiadoje jam buvo patikėtos ir rankinio varžybų direktoriaus pareigos.

Į 1992-ųjų Albervilio žiemos žaidynes J.Grinbergas keliavo kaip Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinis sekretorius. Tik 2004-ųjų  Atėnų vasaros olimpiadoje jis sportininkų kovas jau galėjo stebėti kaip žiūrovas, nereikėjo galvoti apie darbus.

“Esu patenkintas savo gyvenimo ir likimu. Juk vaikystėje net sapnuoti negalėjau, koks įdomus jis bus. Žinoma, teko išgyventi ir įvairių pavojų karo ir pokario metais. Mintimis kartais grįžtu į tas, atrodytų, beviltiškas akimirkas ir iki šiol stebiuosi, kaip pavyko išsikapstyti. Neabejoju, kad daugeliu atvejų man padėjo sportas – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai”, – prieš kelis metus prisipažino J.Grinbergas, aplankęs net 56 valstybes.

Petro Čiočio parašytoje biografinėje knygoje “Janis Grinbergas. Sporto maestro” apžvelgiamas Janio gyvenimas, kurio epizodus jis puikiai prisiminė ir išsamiai papasakojo apie tai:

Kaip po latvių triumfo 1935 metų Europos krepšinio čempionate Liepojos vaikai puolė svaidyti kamuolį į statinės lanką, pritvirtintą prie medžio. Ir kaip krepšinis vėliau tapo Janio ilgos gyvenimo atkarpos neatsiejama dalimi, padėjusia pergyventi net karą.

Kaip prasidėjus karui ir Latviją okupavus vokiečiams, jaunimas turėjo atlikti privalomuosius fizinius darbus, tad likdavo vis mažiau laiko sportuoti. “Pirmąją vokiečių valdymo vasarą plušėjau miške, antrąją – statybose, o trečiąją sporto klubas įtaisė mane dirbti mėsos kombinate”, -- prisimena Janis.

Kaip Rygoje atsidūręs perspektyvus Liepojos sportininkas “Daugavieši”  komandoje rungtyniavo kartu su Latvijos krepšinio legenda Janiu Graudiniu, o kartu su vokiečių kareiviais žaidė rankinį.

Kaip 1944-ųjų rudenį J.Grinbergą su draugais einančius iš treniruotės sugavo specialus vokiečių kareivių  būrys, susodino į vagonus ir išvežė dirbti į Čekijos miestą Hradec Kralovę.

Kaip, sumažėjus vokiečių budrumui, Janis Grinbergas susipažino su krepšinį žaidžiančiais vietos gyventojais, pramoko čekų  kalbos ir kartais pavirsdavo Jaromeržo “Stadion” komandos žaidėju Janu Grinsky – taip jis būdavo įvardijamas rungtynių protokoluose.

Kaip iškart po karo persikėlė į Prahą, su vietos “Uncas” krepšinio komanda tapo Čekijos čempionu, o vėliau net ėmė ją treniruoti. Savo patarimais padėjo ir Slovakijos čempionams “ŠK Bratislava” krepšininkams. O vėliau net pateko į čekų ir slovakų krepšinio vadovėlius.

Kaip ruošėsi tapti Čekoslovakijos krepšinio rinktinės nariu, bet grįžo į gimtinę. Savo pasirodymu nudžiugino tėvus, bet ilgai pas juos neužsibuvo – vėl iškeliavo į Rygą  žaisti ir treniruoti.

Kaip 1949-aisiais meilė jį atviliojo į Lietuvą. Čia Janis pratęsė krepšinio žaidėjo ir trenerio karjerą. Jis atrado viena ryškiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių tapusią Gražiną Tulevičiūtę. “1951-aisiais prie manęs, Kauno 3-iosios   mergaičių gimnazijos dešimtokės, po krepšinio treniruotės priėjo vyriškis ir pasiūlė žaisti “Kauno audinių” komandoje bei gauti atlyginimą. Sutikau ir tapau, ko gero, pirmąja sportininke Lietuvoje, kuriai už žaidimą buvo mokama”, -- pirmą susitikimą su J.Grinbergu prisiminė G.Tulevičiūtė.

Kaip 1953-iaisiais buvo pakviestas į Vilnių ir, būdamas 28 metų, tapo LSSR kūno kultūros ir sporto komiteto (KKSK) krepšinio, tinklinio ir teniso valstybiniu treneriu.       

Kaip 1954 metų vasarą KKSK gavo rekomendacinį SSRS sporto komiteto pranešimą, jog numatoma rengti rankinio 11x11 sąjungines varžybas. Kadangi Janis Latvijoje ir Čekoslovakijoje buvo žaidęs rankinį, KKSK vadovybė nutarė paskirti jį atsakingu ir už rankinio įdiegimą į šalies sportinį gyvenimą, ir už tolesnę šios sporto šakos raidą. Jau 1954-ųjų spalio mėnesį Vilniuje buvo surengtas pirmasis Lietuvos rankinio taurės turnyras. Jį laimėjo komanda, kurios kapitonas buvo J.Grinbergas.

Kaip 1967-ųjų liepą sukūrė šeimą su savo auklėtine, viena geriausių to dešimtmečio Lietuvos rankininkių Roma Griniūte, nors žinojo, kad šios vedybos gali būti pražūtingos. Pasirodo, R.Griniūtė nuo mažens turėjo vadintis ne savo vardu ir tėvų pavarde, o giminaitės. Iš tikrųjų ji – Danutė Šapokaitė, žinomo istoriko Adolfo Šapokos, emigravusio iš Lietuvos, dukterėčia.  Kai jos tėvus su šeima 1941 m. ištrėmė į Sibirą, mergaitė buvo visai maža. Motina su trimis vaikais iš tremties nelegaliai grįžo į Lietuvą 1946 m. Bijodama, kad jų nesurastų, nesulaikytų ir dar griežčiau nenubaustų kaip besislapstančių tremtinių, Danutė gyveno turėdama pusseserės Ramutės Uršulės Griniūtės dokumentus. Taip abi mergaitės ir augo – turėdamos vienodus vardus ir pavardes, gimusios vieną dieną. Grinbergų šeimoje 1970 metais gimė sūnus Darius, po ketverių metų – Marius. Jie seka tėvų pėdomis -- Marius yra sporto žurnalistas, o Darius savo gyvenimą nutarė skirti automobilių sporto varžybų organizavimui. Janio anūkai irgi neatsilieka. Gabrielė dalyvauja jojimo varžybose, Gustas skina prizus kalnų slidinėjimo ir kartingo trasose. 2003 metais per savo 64-ąjį gimtadienį R.Grinbergienė mirė prie savo darbo stalo žurnalo “Ekstra” redakcijoje.

Kaip vienu metu Janis buvo SSRS ir vyrų, ir moterų rankinio rinktinių treneris. Ir tuo pat metu dirbo KKSK valstybiniu treneriu.

Kaip 1964-ųjų pasaulio vyrų rankinio čempionate slapta leido bendrovei “Adidas” padovanoti jos gamintus sportbačius sovietų rankininkams, o rinktinę lydėjusį KGB darbuotoją nutildė tos pačios bendrovės dovanomis. Vėliau ryšiai su “Adidas” labai pravertė į olimpinę šeimą sugrįžusiems Lietuvos sportininkams.

Kaip 1970 metais pirmąkart apsilankė Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) būstinėje, kurios koridoriuose vėliau vaikščiojo beveik 40 metų. 1972-aisiais tapo IHF Teisėjų ir taisyklių komisijos nariu, buvo IHF atstovas net 19-oje vyrų ir moterų pasaulio čempionatų, devyniose studentų pasaulio pirmenybėse ir keturiuose kariškių pasaulio čempionatuose, dalyvavo 18-oje IHF kongresų. Jis 21 kartą vadovavo kursams, kuriuose tarptautinę kategoriją įgijo daugiau kaip 250 teisėjų.

Kaip buvo tarp LTOK atkūrėjų ir vienas aktyviausių kovotojų už LTOK tarptautinį pripažinimą. 1991 metų rugsėjo 18 dieną J.Grinbergas kartu su LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu ir viceprezidentu Gintautu Umaru Berlyne dalyvavo Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto posėdyje, kuris sugąžino Baltijos šalies į olimpinę šeimą.

Kaip IHF dėl J.Grinbergo net keitė savo įstatus. Po Atlantos olimpinių žaidynių pagal tuomečius IHF nuostatus J.Grinbergas privalėjo pasitraukti iš IHF, nes naujai kadencijai galėjo būti renkamas ne vyresnis nei 68 metų žmogus. J.Grinbergui tuomet buvo 71-eri. Ne problema. Įstatai buvo pakeisti ir kartelė pakelta iki 72-ejų. 2000-aisiais susiklostė ta pati situacija. J.Grinbergas iš IHF sulaukė rašto, kuriame pareikšta viltis, kad jis ir toliau darbuosis IHF. Įstatai galėjo būti keičiami dar kartą. Tačiau tam sukliudė pats J.Grinbergas, į federaciją nusiuntęs prašymą, kad jo kandidatūra per artėjančius IHF komisijų rinkimus nebūtų svarstoma.  Bet ir po to J.Grinbergas nenutolo nuo sporto, labai daug padėjo Lietuvos rankinio federacijai ir rinktinėms.