„Futbolas – mano šeima“

Vilniaus „Žalgiris“ Lietuvos futbolo padangėje išsiskiria ne tik šlovinga istorija ar gausiausiais ir ištikimiausiais sirgaliais. Sostinės klubas yra vienintelis šalyje, kuriam vadovauja moteris. Vadybos magistrė 39 metų kaunietė Vilma Venslovaitienė, Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ vykdomoji direktorė per ketverius metus ne tik pamilo legendinę komandą, bet ir vadina ją savo šeima.

Vilma, kaip atradote kelią į futbolą? – paklausėme moters.
Keista, bet visi manęs klausia, kokią sporto šaką buvau pasirinkusi. Galiu pasakyti – su sportu buvau absoliučiai susipykusi, nuo mokyklos laikų kūno kultūros pamokos man buvo nesuprantamas dalykas. Prievartinis sportavimas buvo nepriimtinas ir nesuvokiamas.

Į futbolą atvedė atsitiktinumas. Dirbau „Senukų prekybos centro“ personalo vadove, bet po aštuonerių metų darbo tapau „Ūkio banko investicinės grupės“, personalo direktore. Vienas iš ŪBIG projektų plėtros sričių buvo futbolo klubai vienas jų ir Škotijos sostinės Edinburgo „Hearts“. Jis ir tapo mano langu į sporto pasaulį. Vieną dieną ant savo stalo radau sportinės veiklos sutartis taip ir pradėjau į jas gilintis.

Skaičiau įvairias taisykles net naktimis. Pamačiau, kad futbolas yra ne tik žaidimas, reikia rūpintis ir žaidėjų pirkimais, jųnuoma, biudžetu, komercija, rėmėjais ir kitais dalykais – tai jau atskiras verslas, kur iš tiesų reikia daug dirbti.

Tada maniau, kad nebedirbdama su V. Romanovu, su futbolu nebeturėsiu nieko bendra, tačiau taip neatsitiko. Pradėjusi gilintis į futbolo subtilybes, mokytis iš „Hearts“ ir kitų užsienio klubų, įgijau neįkainojamos patirties, kurią buvo per brangu pasilikti sau, tad norėjosi ja pasidalyti. Tai ir padariau.

Kokių Lietuvos ir kitų šalių futbolo skirtumų įžvelgiate?
Kaip minėjau, teko laimė viską pradėti nuo Škotijos. Tai buvo futbolo vadovėlis. Teko dažnai skristi į Škotiją, po mėnesį ar du ten praleisdavau. Vėliau teko prisidėti ir prie vieno Vokietijos klubo plėtros koncepcijos kūrimo. Futbolas tikrai turi gražų socialinį atspalvį. Visi tie, kurie prisiliečia ir dalyvauja klubo gyvenime, tampa socialiai atsakingi žmonės. Šalia klubo visada yra ir vaikai, ir tėvai, ir miestų bendruomenė. Todėl Vokietijos verslininkai jaučia, kad turi atiduoti duoklę visuomenei ir remia savo miesto klubus, nieko iš to nereikalaudami. Lietuvos verslininkai į sporto rėmimą žiūri kitaip, nes visada klausia – kas man iš to. Kas? Tiesiog – garbė.

Kaip sekasi dirbti su tiek daug vyrų? Būnate griežta?
Vienareikšmiškai pasakyti negaliu, bet iš darbo patirties su žmonėmis žinau, kad jie mane išgirsta. Be to, nejaučiu, kad kas nors būtų ne taip. Mano kalba paprasta ir konkreti. Visada išklausau kitus. O kai reikia – taip, galiu būti labai giežta (juokiasi). Bet aš stengiuosi ieškoti kompromisų. Visi žino, kad atėję pas mane sulauks atsakymų ir, jei reikės, pagalbos. Esu pasiekiama visas 24 val. per parą.


 

Daug laiko praleidžiate dirbdama, o kaip šeima?
Aš išsiskyrusi, o vaikų neturiu. Turiu didelę žalgiriečių šeimyną, kaip juokauju, turiu jau ir anūkų (šypsosi) .

Ar dirbdama tokį darbą jaučiatės kaip žuvis vandenyje?
Visi sako: „Jūs turbūt mėgstate futbolą.“ Aš mėgstu rezultatą ir atsakomybę už tai, ką darau. Todėl, natūralu, kad turi ne mėgti, o mylėti tai, ką darau.

Tai ar pamėgote?
Taip, tai yra mano šeima. Šiandien – tai mano gyvenimas. Nuo 2009-ųjų vis neturiu laiko net atostogoms. Turiu visą būrį vyrų ir jų šeimų. Kasdien mąstau apie klubo gerovę. Reikia rezultatų, o jiems pasiekti – ir pinigų. Klubo biudžetas 2010 m. buvo 2 mln. litų 2011 m. – jau 3 mln. litų,. Pernai biudžetas išaugo iki 4 mln. litų, 2 mln. skyrė savivaldybė. Kitos lėšos – paieškos rezultatas. Todėl atostogų nėra.

Žinome, kad futbolininkai gana prietaringi, todėl neleidžia moteriai važiuoti kartu vienu autobusu – sakoma, kad komanda atsiveža įvartį į savo vartus. Ar tas pat galioja ir skrendant lėktuvu? Kaip pati keliaujate?
Autobusu tikrai nekeliauju, jei reikia, pati važiuoju. O lėktuvu skridau vieną kartą, bet daugiau nebeskrisiu (juokiasi). Tada varžybos buvo nesėkmingos, todėl pasakiau – viskas, komanda keliaus atskirai, aš – taip pat. Yra daug prietarų ir aš, būdama gana senamadiška, jais tikiu. Bet jei pati nekeliauju, tai tos dvi valandos būna košmariškos. Stengiuosi užsiimti kokia nors veikla, kad tik nukreipti mintis. Rezultatą dažniausiai man praneša SMS žinute.

Su „Žalgiriu“ dirbate jau ketverius metus. Ar ketinate ką nors keisti dar po ketverių? Juk pati sakėte, kad žmogus darbą keisti turi kas aštuonerius metus.
Savęs nepaliksi. Kol esu viena iš klubo savininkių ir kol jis dar tvirtai nestovi ant kojų, šiandien nematau nė vienos galimybės pasitraukti bent vienam iš mūsų. Kol nėra galimybių, negalvoju ir apie norus.

Neskaitant aistros darbui, kas dar jums gyvenime svarbu?
Iškelti sau maksimalius tikslus ir stengtis juos įvykdyti. Turiu šiokį tokį lošėjo mentalitetą, esu ambicinga, į tikslą orientuota asmenybė, viską turiu padaryti maksimaliai gerai. Tai mane ir atvedė į futbolą, buvo spustelėtas ambicijų mygtukas – sakė, kad vyro, nežaidusio futbolo, ir moters derinys nieko nepasieks. Pasijutau tarsi „blondinė“. Tačiau atsakiau – stebėkite, kaip futbolas atgims ir Vilniuje, mieste, kurio net nepažįstu. Ir jis atgimė.