Po nuosmukio - antroji karjera

„Pasikalbėjęs su draugais supratau, jog čia galiu atgauti formą ir susigrąžinti ankstesnį savo žaidimo lygį“, - taip atvykęs į Azerbaidžano sostinę Baku kalbėjo Lietuvos futbolininkas Robertas Poškus.

Praėjus daugiau nei pusmečiui naujoji lietuvio komanda „Inter“ po dramatiškos Azerbaidžano čempionato kulminacijos antrą kartą klubo istorijoje triumfavo pirmenybėse, o R.Poškus, per sezoną įmušęs dvylika įvarčių, geriausių snaiperių rikiuotėje nusileido tik Azerbaidžano rinktinės puolėjui Faridui Gulievui (16 įvarčių).

„Iš naujo atsistoti ant kojų buvo labai sunku”, - dienraščiui prisipažino R.Poškus, po vykusio sezono Kaukaze grįžęs į gimtinę su viltimis kitus futbolo metus pradėti didesnio prestižo varžybose.

Vėl laukiamas rinktinėje

„Nemiegokit, žiūrėkit Pošką“, - šūktelėjo kažkuris žaidėjas po to, kai R.Poškus klastingu smūgiu pasiuntė kamuolį į Žydrūno Karčemarsko vartus. Lietuvos rinktinės treniruotėje Vilniuje prieš draugišką mačą su Ukrainos komanda 31 metų puolėjas dalyvavo po ilgesnės pertraukos.

Beveik neabejojama, kad įspūdingas pasirodymas Azerbaidžano čempionato finiše padės R.Poškui susigrąžinti vietą ir aikštėje, kurioje galingu sudėjimu išsiskiriantis snaiperis, vilkėdamas Lietuvos rinktinės marškinėlius, nepasirodė daugiau nei metus.

2002-2005 m. Samaros „Krylja Sovetov“ (Rusija) komandoje gerą reputaciją užsitarnavęs futbolininkas buvo patraukęs tokių komandų kaip Sankt Peterburgo „Zenit“ ir Maskvos „Dinamo“ dėmesį. Tačiau traumos ilgam nustūmė lietuvį į šešėlį. 2008 m. „Zenit“ žaidėjų pergalės šokį su iškovota UEFA taure R.Poškus turėjo stebėti per televizorių - puolėjui gydytojai buvo rekomendavę apskritai trauktis iš sporto.

Vis dėlto futbolininkas iš Klaipėdos grįžo į aikštę ir savo laimės paukštę dar kartą pagavo islamiškajame Baku.

Nori kilti aukštyn

Šiuo metu nekamuoja jokios senų traumų pasekmės?

Esu pasiruošęs žaisti šimtu procentų. Žinoma, po sezono jaučiasi nuovargis, bet psichologiškai esu puikiai nusiteikęs, todėl ir fizinių jėgų atsiranda.

Po pertraukos grįžtate į rinktinę. Turbūt rezultatyvus pasirodymas Azerbaidžano pirmenybėse padės jums įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje?

Nemanau, kad praleidau labai daug. Žinoma, esu patenkintas, kad vėl sulaukiau kvietimo į rinktinę, ir stengsiuosi padėti jai kiek tik galėsiu. Negaliu pasakyti, kad dabar jau esu užsitarnavęs vietą komandoje, paprasčiausiai visi, kas buvo pakviesti, verti čia būti.

Su naujuoju rinktinės treneriu Raimondu Žutautu kartu žaisdavote aikštėje. Ar tuomet pastebėjote jo perspektyvą iš gero futbolininko tapti geru treneriu?

Sunku pasakyti. Pažįstu jį kaip gerą draugą, kaip gerą žaidėją. Rinktinėje žaisti su juo buvo vienas malonumas, nes R.Žutautas buvo vienas geriausių futbolininkų aikštės viduryje, tikras kovotojas. Bet kaip trenerio jo nežinau. Vis dėlto manau, kad federacija pasielgė teisingai, suteikdama galimybę jauniems specialistams. Tarp mūsų vyresnių trenerių nėra tokių gerų specialistų, kurie galėtų traukti rinktinę. Pažiūrėkite, ir Vokietijoje, ir Ispanijoje aukščiausios lygos klubams vadovauja palyginti jauni treneriai. Nereikia galvoti, kad per vienas rungtynes galima padaryti kažką nepakartojamo, reikia paprasčiausiai tikėti ir leisti dirbti.

Ukrainiečiai - įkandamas varžovas eksperimentinės sudėties Lietuvos rinktinei?

Nežinau, kurie varžovų futbolininkai žais. Bet esame ne kartą rungtyniavę su ukrainiečiais oficialiuose mačuose, ir galiu pasakyti, kad ta komanda nėra kažkokia ypatinga. Žinoma, Ukrainos rinktinė yra labai stipri, bet manau, kad mūsų ekipa pajėgi su ja kovoti.

Kai kurie specialistai teigia, jog lietuviams tekusi Europos pirmenybių atrankos grupė nėra pati sudėtingiausia. Kaip jūs vertinate būsimus varžovus?

Kaip matėte, ir praėjusio pasaulio pirmenybių atrankos ciklo grupėje žaidėme su visais varžovais kaip lygūs su lygiais - ir su prancūzais, ir su rumunais. Nemanau, kad čekai ar škotai yra aukštesnio meistriškumo. Čekijos komanda dabar turi problemų - ją paliko daugelis pajėgių veteranų. Manau, kad galime rungtyniauti su visomis komandomis.



Nemažai ekspertų Ispaniją laiko pagrindine netrukus prasidėsiančio pasaulio čempionato favorite. Galimybė aikštėje susitikti su bent jau Europos čempionais sukelia papildomą intrigą?

Atstovaujame ne savo klubui, o savo šaliai, todėl intriga visada yra. Atvažiavome čia ne užsidirbti pinigų, o kovoti už Lietuvos garbę. Žaidžiant su tokiais garsiais varžovais kaip Ispanijos rinktinė, reikia stengtis dvigubai tam, kad parodytume pasauliui, jog ir Lietuvoje yra futbolas. Prisimenate, kaip Vilniuje sužaidėme su ispanais 0:0 (2004 m. - red. past.), todėl manau, jog ir dabar turėsime šansų pakovoti. Iš tikrųjų, man pačiam Ispanijos komanda dabar patinka labiausiai iš visų, ji demonstruoja nuostabų futbolą, žaidėjai yra puikiai susižaidę. Ispanai turi visas galimybes laimėti ir pasaulio čempionatą, bet favoritais jų gal nevadinčiau, nes gerų komandų yra labai daug.

Per sezoną Azerbaidžane pelnėte 12 įvarčių, o ypač rezultatyvi jums buvo čempionato pabaiga. Kas leido atgauti įvarčių uoslę?

Traumos man buvo stipriai sumaišusios kortas - dvejus metus beveik neturėjau jokios žaidybinės praktikos. Iš naujo atsistoti ant kojų buvo labai sunku, reikėjo įdėti begalo daug darbo, treniruočių. Džiaugiuosi, kad Azerbaidžane gavau galimybę nuolat žaisti, gal todėl ir pajutau žaidimo skonį.

Dabar jaučiatės pasirengęs vėl žengti žingsnį į aukštesnio lygio varžybas?

Norėtųsi. Kontraktas su “Inter” jau nustojo galioti, todėl kol kas nežinau savo ateities. Baku komandos vadovai siūlė pratęsti sutartį, bet Azerbaidžane aš greičiausiai nepasiliksiu.

Minėjote, kad nelikote sužavėtas teisėjavimo ypatumais Azerbaidžane. Galima tai palyginti su Lietuvos arbitrų darbu?

Nelabai žinau, kaip dabar atrodo lietuviškas futbolas. Po ilgo laiko vakar (trečiadienį - red. past.) stebėjau “Klaipėdos” ir “Sūduvos” rungtynes A lygoje - nieko blogo dėl teisėjų darbo negalėjau pasakyti. Turiu gerų draugų tarp Klaipėdos arbitrų - ir Edmundą Gaigalą, ir Audrių Žutą - apie kuriuos esu girdėjęs daug gerų atsiliepimų. Manau, teisėjavimo lygis Lietuvoje yra daug aukštesnis nei Azerbaidžane. Negaliu tiksliai pasakyti, kokios ten problemos, nesigilinu į tuos reikalus. Paprasčiausiai manęs netenkindavo arbitrų darbas - žinojau teisėjus, žinojau, kad jie gali dirbti daug geriau, ir tai darydavo per kitų komandų rungtynes. Bet mūsų klubas yra nelabai mylimas Azerbaidžane, todėl sunku būdavo su visais kovoti.

Čempionų titulas buvo išskirtinė šventė jums ir “Inter” komandai?

Žinoma, džiaugsmo buvo labai daug. Kaip ir visur, klubo vadovai taip pat mums atsilygino už gerą žaidimą, išskyrė premijas.