Gruzinas širdį atidavė Lietuvai

Balandžio 11 d. lengvosios atletikos treneriui Viktorui Barkalajai būtų sukakę 100 metų. Tačiau jo netekome 2010 m. lapkričio 6 dieną. Jis mirė savo namuose, eidamas 98-uosius.

Įdomu, kiek metų reikės laukti, kol bent vienas mūsų vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikų treneris išugdys tokio didelio meistriškumo stajerius kaip Jonas Pipynė, Kęstutis Orentas, Adolfas Aleksiejūnas, Anatolijus Baranovas, Algimantas Žadvydas...

V. Barkalaja – vienas pirmųjų Lietuvos pokario trenerių, į mūsų šalį atvykęs iš Gruzijos. Ten jis gimė ir augo, studijavo medicinos institute, vėliau tarnavo sovietų armijoje Irane, buvo medicinos tarnybos papulkininkis.

Į Vilnių Viktoras atvažiavo 1947-aisiais. Gal ir nebūtų įleidęs šaknų Lietuvoje, jei ne skaudi vienintelės mažametės dukrelės mirtis, kai jis, medikas, jai niekuo negalėjo padėti. Tai buvo pati didžiausia Viktoro netektis gyvenime, po kurios jis ilgai negalėjo atsigauti ir nutarė išeiti, kur akys mato, pakeisti aplinką, nelikti Gruzijoje, nes ji jam nuolat primindavo skaudžią netektį.

Viktoras buvo talentingas lengvaatletis: turėjo Gruzijos čempionatų apdovanojimų, dešimt kartų gerino Lietuvos kūjo metimo rekordus (nuo 34,67 iki 50,28 m), penkis kartus tapo Lietuvos čempionu. Jis labai greitai prigijo Lietuvoje, nes savo žmogiškumu, nuoširdumu traukė žmones.

Baigęs sportinę karjerą, V. Barkalaja apie save ėmė burti bėgikus. Pratybose naudodavo daug natūralių priemonių, nemažai laiko praleisdavo ne tik Vingio parke, bet ir Gedimino kalno papėdėje. Kažin ar dabartiniai mūsų bėgikai po kelis kartus viena koja nuo Katedros užšuoliuotų į Gedimino pilies kalną. O šviesaus atminimo trenerio vadovaujami bėgikai tą dažnai darė.

Bėgikų ugdytojas gilinosi į mokinių psichologiją, jiems padėdavo įvairiausiais klausimais, tarkime, kaip rasti gyvenimo kelią renkantis studijas, pradedant dirbti, kuriant šeimą.

Šviesaus atminimo Gediminas Astrauskas apie savo trenerį buvo sumanęs parašyti knygą, net pavadinimą jau buvo sugalvojęs – „Barkalajos alėja“. Pradėjo rašyti prieš kelias dešimtis metų, bet jos taip ir nebaigė.

Kaip pats prisipažino, teparašė lygiai 37 puslapius. Tuo metu pasaulyje egzistavo bėgimo mokyklos, tarp kurių buvo ir Vingio parko mokykla. Ji iškilo tada, kai J. Pipynė nušluostė nosis visiems vengrų, anglų, australų mokyklų bėgikams. Pasak G. Astrausko, vienu metu tai buvo neabejotinai geriausiai parengtas, talentingiausias pasaulio bėgikas.

„Barkalajos alėja“ ir buvo tos mokyklos pradžia. V. Barkalaja išugdė keturis olimpiečius ir 17 sporto meistrų, 365 kartus jo auklėtiniai gerino SSRS ir Lietuvos rekordus. „Tai buvo tikrai didis treneris“, – teigė olimpietis K. Orentas.

Kaip šiam garsiajam treneriui pavyko išugdyti tiek daug rekordininkų ir čempionų? Jis atsakydavo: „Labai paprastai. Aš čia niekuo dėtas – bėgimo takelyje lenktyniavo mokiniai, o ne aš. Daug kas manęs dažnai prašydavo parodyti auklėtinių treniruočių planus, o aš jiems ir sakau, kad planus turėjau tik tam, kad parodyčiau mokyklos direktoriui savo darbą ir gaučiau atlyginimą.“

V. Barkalajos grupėje mažiau nei 30 bėgikų niekada nebūdavo, kartais jų skaičius siekdavo net 60. Kas ateidavo, tą priimdavo. Kartu treniravosi ir didelio meistriškumo bėgikai, ir antrojo atskyrio sportininkai.

Treneris nepaprastai gerai pažinojo savo mokinius, jų charakterius. Bėgikų ugdytojas buvo sumanus psichologas, be galo taktiškas ir pareigingas.



Visus metus jo vadovaujami bėgikai treniravosi lauke, o po pratybų savo mokinius grūdindavo šaltame vandenyje. Nuo šios „procedūros“ retsykiais buvo atleidžiamas tik sėdimojo nervo uždegimą gydęsis J. Pipynė ir jam netekdavo nirti į šaltas bangas.

Treneriui vanduo buvo savotiškas gyvenimo eliksyras. Kiekviena jo diena prasidėdavo rytmečio mankšta su svarmenimis ir šaltu dušu ar vonia, o kai šalčiau – maudymusi Valakampiuose. Kartą per savaitę jis mėgdavo pasikaitinti pirtyje.

Garsusis bėgikas A. Aleksiejūnas teigia, kad treneris V. Barkalaja pirmasis Lietuvoje privertė bėgikus intensyviai treniruotis žiemą. Jo mokiniai buvo pirmieji „bandomieji triušiai“, bėgioję per šaltį ir pūgas, savo apšerkšnijusiais veidais gąsdindami kailiniuotus praeivius.

Anksčiau lengvosios atletikos trenerių specializacija nebuvo kuri nors viena rungtis. V. Barkalajos grupėje buvo ne tik bėgikų, bet ir metikų. Pradedančiųjų treneris niekada neklausdavo, kokios jų pavardės. Kai prabėgdavo keli mėnesiai ir naujokai, ištvėrę didelius pratybų krūvius, neišsibėgiodavo iš grupės, tada treneris pasidomėdavo, kokios jų pavardės.

„Tada jais susidomėdavau, nes žinodavau, kad tai tikrieji sportininkai, kurie pasieks gerų rezultatų. Nė nepajutau, kaip pirmajam iš Lietuvos trenerių teko pradėti tą specializaciją, – pradėjau ugdyti tik bėgikus“, – sakė V. Barkalaja.

V. Barkalaja buvo puikus kulinaras, gamino nuostabius mėsos patiekalus, įvairiausių žolelių arbatas, žinojo daugybę maisto gaminimo receptų. Pats eidavo į parduotuves, susipirkdavo produktus ir kuriam laikui užsidarydavo virtuvėje. Į svečius kviesdavo savo mokinius ir juos vaišindavo neapsakomo skonio patiekalais. Treneris ir mokiniai buvo viena darni šeima, kartu švęsdavo gimtadienius, įvairias šventes.

„Aš neturėjau tokio hobio, kaip mano mokiniai. J. Pipynė buvo aistringas medžiotojas, K. Orentas – žvejys ir grybautojas, G. Astrauskas netgi ir bėgdamas taku, rungtyniaudamas kūrė eilėraščius. Man liko tik kulinarija. Galiu viską pagaminti iš mėsos. Bet argi tai hobis? Labai mėgau tvarkyti kambarius, mažiausia dulkelė ant baldų ar grindų man badė akis.

Labai anksti netekau mamos, jos net ir neatsimenu, visą laiką augau su tėčiu. Nuo mažens dirbau visus moteriškus ir vyriškus darbus. Tvarkingumas įaugo į mano kraują“, – yra sakęs visų mylimas treneris. Jis ir iš savo auklėtinių reikalavo didelės tvarkos ir punktualumo.