"Didžiausia sporto stiprybė – žmonės"

Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Juras Požela – naujas veidas Lietuvos sportiniame gyvenime, bet sportas jam ne naujiena – politikas plaukioja, važinėja dviračiu, gyvena sporto aktualijomis.

Nors J. Poželai balandžio 12 d. suėjo 31 metai, jo, kaip politiko, stažas jau siekia dešimtmetį. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete baigęs informologijos studijas jis įgijo komunikacijos ir informacijos mokslų bakalauro laipsnį, vėliau tame pačiame universitete baigė žurnalistikos magistratūros studijas.

Studijuodamas stažavosi Nyderlandų Karalystėje. Darbinę veiklą pradėjo besimokydamas pirmame kurse – dirbo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Integruoto informacijos centro vadybininku, vėliau Europos Parlamento nario Justo Paleckio padėjėju, 2006–2010 m. vadovavo Jaunimo reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

2003 m. J. Požela pirmą kartą buvo išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu ir perrinktas dar du kartus.

Kaip, patekęs į Seimą, tapote Jaunimo ir sporto reikalų komisijos vadovu?
Rinkimuose į Seimą dalyvavau turėdamas solidžią politiko patirtį. Jaunimas ir sportas – dvi panašios, tačiau kartu ir turinčios daug skirtumų temos. Mano uždavinys – kad abi šios sritys turėtų deramą politinį atstovavimą, užtikrinti laiku priimamus sprendimus. Komisijos nariai priklauso skirtingoms partijoms, frakcijoms, tačiau posėdžių metu visi susivienijame dėl jaunimo ir sporto.

Stengsiuosi nuveikti daug, tačiau be jokių revoliucijų, tik būtinai turėtų būti tam tikri evoliuciniai sprendimai. Mano, kaip politiko, uždavinys – nenuvilti žmonių lūkesčių.

Kaip manote, kokios šiandien yra svarbiausios sporto aktualijos?
Lengviau įvardyti problemas, kylančias iš valstybės. Pirmiausia tarpžinybinio bendradarbiavimo trūkumas, nepakankamas strateginis mąstymas, priimant sprendimus, dažnas blaškymasis, naujų projektų inicijavimas, nebaigus pradėtų. Tai iš esmės keisis.

Kokių konkrečių veiksmų ėmėsi jūsų vadovaujama komisija, svarstydama įvairius sporto projektus, juos aptardama ir diskutuodama su Vyriausybe? Ar buvo išklausyta Kūno kultūros ir sporto departamento ataskaita?
Pirmiausia visi komisijos nariai susipažino su sporto situacija, institucijomis, atsakingomis už politikos vykdymą, skiriamu finansavimu. Kiekvieno posėdžio metu gilinamės į konkrečias problemas, ieškome, kaip būtų galima jas spręsti. Susipažįstame su sporto situacija ne tik Vilniuje, bet ir šalies regionuose.

Ar pritariate ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus teiginiui, kad sportas – tai šalies vizitinė kortelė?
Tikrai taip. Tik papildyčiau, kad ta vizitinė kortelė būtų traukiama ne tik tada, kai laimime olimpinį auksą, bet ir būtų svarbi visose gyvenimiškose situacijose.

Kokius sporto prioritetus išskirtumėte?
Reikėtų efektyviai išnaudoti tai, ką turime, nestatyti renginių arenų, bet baigti jau pradėtus sporto objektus (pirmiausia paminėčiau Druskininkų olimpinio centro statybas), sutvarkyti esamus.

Labai norėtųsi pagaliau sutvarkyti sporto bendruomenės socialinius klausimus – darbo apmokėjimą, socialines garantijas. Šioje srityje labai daug netolygumų.

Taip pat labai svarbu, kad nepraleistume nė vieno potencialaus didelio meistriškumo sportininko. Tam turi būti gera infrastruktūra, bendradarbiavimas su mokslininkais, aukšto lygio sporto medicina. Kalbantis su pačiais sportininkais, jie šią problemą ypač akcentuoja. Jei nieko nedarysime, neturėsime pamainos.



Vis labiau įsigali lažybų sporte verslas. Ar Seimas yra pajėgus su ta negerove kovoti?
Mano nuomone, tokių reiškinių neturi egzistuoti. Ypač kai gauname žinių apie dirbtinai lemiamus sporto rungtynių rezultatus. Šiame „versle“ sukasi didelės lėšos, tačiau turime su tuo kovoti, nes kitaip pats sportas nebetenka savo esmės.

Nauja akis visada daugiau mato. Ką mūsų sportiniame gyvenime pastebėjote teigiamo ir neigiamo, ką artimiausiu metu būtina spręsti?
Didžiausia stiprybė – mūsų žmonės. Sportininkai, treneriai, aptarnaujantis personalas – visi, netausodami savęs, dažnai prastomis sąlygomis ir nesulaukdami normalaus atlyginimo dirba, siekdami tikslų. Taip pat vienybė. Drįsčiau teigti, kad sporto bendruomenė sugeba susivienyti, nors kartais tos vienybės linkėčiau daugiau. Neigiamų aspektų šį kartą neaptarinėsiu.

Sporto visuomenė laukia, kada Seimas priims palankų įstatymą tiems, kurie remia sportą.
Balandžio 9 d. per mūsų komisijos posėdį vienas iš klausimų ir buvo verslo įtraukimas į sporto rėmimo veiklą. Kalbėjomės gana daug, į posėdį buvo pakviesta verslo, sporto bendruomenės atstovų, siekėme išsiaiškinti, ko reikėtų teisinei bazei, kad aktyviai būtų remiamas Lietuvos sportas.

Kaip žiūrite į masinio sporto plėtrą Lietuvoje?
Sportuojantis žmogus – sveikesnis žmogus. Tai visiems žinoma tiesa, todėl manau, kad masinį sportą reikėtų remti ir plėtoti. Investuodami į šią sritį, sutaupytume valstybės lėšų. Taip pat masinis sportas yra puiki priemonė jaunimo užimtumui, o šiandien to labai trūksta.

Ar sportiškas Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas?
Paauglystėje gana aktyviai plaukiojau. Ir šiandien nepraleidžiu progos panerti į vandenį, tačiau jau daugiau savo malonumui, o ne dėl rezultatų. Vasarą plaukioju dažniausiai ežeruose. Vilniuje su baseinais nėra labai gera situacija – anksčiau plaukiojau Lietuvos vaikų ir jaunimo centro baseine, mane tobulino plaukimo ir nardymo trenerė Nijolė Gaidulytė, o dabar dažniausiai apsiriboju sporto klubų baseinais.

Taip pat dažnai minu dviračio pedalus. Manau, kad mane tikrai būtų galima pavadinti sporto žmogumi dėl to, kad domiuosi sportu ir gyvenu šia tema.

Sakoma, kad geras sportininkas niekada nebus geras treneris. Jūs nebuvote nei didelio meistriškumo sportininkas, nei treneris, neturite ir sporto organizatoriaus patirties. Kokiu principu stengiatės vadovauti Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijai?
Pagrindinis mano darbo principas – įsiklausyti, pasitarti ir tik tada priimti sprendimus. Daviau pažadą per pirmuosius darbo Seime metus nuvažiuoti į visas šalies savivaldybes, susipažinti su kiekvienos jų sporto infrastruktūra, problemomis, laimėjimais, žmonėmis.

Galiu pasakyti, kad dažnai išgirstu kalbų, jog tai – pirmas aukštesnės institucijos vizitas, anksčiau niekam nebūdavo įdomios jų problemos. Tik pačiam žinant ir matant, galima daryti gerus ir reikalingus sprendimus. Komisija patvirtino neetatinius sporto ekspertus, remsiuos jų siūlymais ir nuomonėmis.

Gal būtų galima sužinoti, kas tie neetatiniai sporto ekspertai?
Tai žinomi Lietuvos sporto žmonės. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) delegavo prezidentę Dainą Gudzinevičiūtę ir generalinį sekretorių Valentiną Paketūrą, Lietuvos sporto federacijų sąjunga – prezidentą Rimantą Kveselaitį, Lietuvos sporto universitetas – prorektorių Aleksą Stanislovaitį ir t. t.

Jau legendomis apipintas nacionalinis stadionas, kiek dar metų teks laukti, kad jį turėtume?
Gėda, kad Vilnius neturi gero stadiono. Nacionalinis stadionas – labai sudėtingas klausimas, vertas atskiros diskusijos. Tačiau šitas nacionalinis stadionas, koks jis yra dabar, ir jo baigimas man asmeniškai kelia daug klausimų. Jo projektas buvo rengiamas ankstesniais laikais, naudojant tų laikų technologijas.

Iš Vilniaus savivaldybės žinau, kad investuojama lėšų į erozijos pažeistus pamatus. Nesu tikras, ar bandymai baigti statyti stadioną ant pamatų, kuriuos kasmet tenka gelbėti nuo erozijos, būtų geriausias sprendimas. Iškyla klausimas – gal reikėtų ieškoti kokio nors kito sprendimo. Projektas turi būti iš esmės peržiūrimas.

Ar patogiai jaučiatės naujoje kėdėje?
Jaučiuos gerai. Žinoma, darbą įvertins Lietuvos žmonės ir sporto bendruomenė. Džiaugiuosi geru bendradarbiavimu su sporto federacijomis, LTOK. Mano uždavinys – jų nenuvilti.