Kristina Vengrytė - modelis su kamuoliu

Vilniaus „Kibirkšties-Viči-Iki“ kapitonė, kai susitikome pakalbėti prie puodelio kavos, nė akimirkos neleido pagalvoti, kad ji gali sirgti žvaigždžių liga, nors pagrindo tam neabejotinai turėtų.

Pajėgiausios Lietuvos moterų krepšinio komandos puolėja Kristina Vengrytė užsienyje žinoma gal net geriau negu gimtinėje – išvaizdi, mėgstanti fotografuotis krepšininkė pozavo prieš objektyvus ne tik gimtinėje, bet ir JAV, Ispanijoje, Italijoje. Visur, kur ją buvo nuvedusi krepšininkės karjera.

Ne kartą mados dizainerių kūrinius demonstravusi K. Vengrytė net buvo Italijos moterų krepšinio lygos veidas, o nuotraukas, kuriose matyti ilga vasarine suknele vilkinti šviesiaplaukė su krepšinio kamuoliu, buvo galima išvysti net prie Vatikano, Koliziejaus ir kitų žinomiausių Romos vietų.

Bet K. Vengrytė visada pabrėžia, kad pagrindinis jos darbas – žaisti krepšinį.

Kristina, kada ir kaip pradėjai žaisti krepšinį?
Išbandžiau visokiausius būrelius, tačiau kai man buvo maždaug aštuoneri metukai, teta mane nuvedė į krepšinio treniruotes pas trenerę Janiną Koženiauskaitę. Jos tuo metu vykdavo Vilniaus 23-ioje vidurinėje mokykloje. Žaisti man sekėsi visai neblogai, o ir kitos mergaitės buvo draugiškos, galbūt dėl to ir pasirinkau krepšinį. Jį žaidžiau tol, kol lankiau vidurinę.

Be to, mano mama net laukdamasi manęs žaidė krepšinį, galbūt dėl to man tai tarsi genuose – buvau šiek tiek aukštesnė ir greitesnė už kitas bendraamžes...

O kas nutiko po vidurinės?
Bebaigdama ją dar galvojau, ką veikti toliau: rinktis mokslus ar krepšinį. Norėjau mokytis masinės komunikacijos, visuomenės informavimo subtilybių universitete, tik tiksliai nežinojau kokiame. Tačiau viskas susiklostė kaip per sviestą: krepšinį panaudojau kaip priemonę išvykti nemokamai studijuoti JAV.

Kaip ten sekėsi abu dalykus suderinti?
Iš tikrųjų nesigailiu, kad išvažiavau. Studijų metais spėjau ir pakeliauti, ir pasimokyti, ir pažaisti krepšinį. Nors tada, kai tik atvykau į JAV, supratau, kad visiškai nemoku žaisti krepšinio – nuo to, ką veikiau sporto mokykloje Lietuvoje, tai labai skyrėsi. Tekdavo draugiškas rungtynes pažaisti ir su vaikinais.

Kur pasukai po studijų?
Į Europą (juokiasi). Trenerė įkalbinėjo pakeliauti ir pamatyti šiek tiek pasaulio, o ir pati norėjau labiau žaisti Europoje. Porą metų pažaidžiau Ispanijoje, o vėliau išvykau į Italiją: Sieną ir Neapolį. Ten praleidau net keturis sezonus.



Žinau, kad sezonai Italijoje buvo svaiginantys ne tik dėl krepšinio, bet ir dėl tapimo visos Italijos krepšinio lygos veidu. Kaip taip išėjo?
Smalsūs tie italai... Kažkokiu būdu, matyt, sužinojo, kad turėjau ir modelio, ir fotomodelio patirties. Nežinau iš tikrųjų, kodėl buvau išrinkta lygos veidu. Tiesiog man tada buvo sėkmingi metai, puikiai sužaidžiau sezoną, galbūt dėl to ir atrinko mane, nes jokių konkursų nebuvo...

O koks krepšinio populiarumas Italijoje?
Mažas, juk netgi laikraščiuose pirma būdavo aprašytos futbolo rungtynės, motociklų sporto naujienos, tinklinis, o krepšinį nugrūsdavo kažkur į galą. Italai labiausiai mėgsta futbolą – jie dėl jo pakvaišę. Kai gyvenau Italijoje, pati užsukdavau tiek Sienoje, tiek Neapolyje į rungtynes. Atmosfera stadionuose būdavo neįtikėtina – to niekada nepajutau per savo varžybas.

Kad ir kaip gerai būtų Italijoje, vis tiek grįžai į Lietuvą. Kaip atsidūrei „Kibirkštyje“?
2010 m. grįžau į Lietuvą ir kaip tik tada prisijungiau prie 2011 m. Europos krepšinio čempionato organizacinio komiteto. O vėliau gavau žinią, kad kuriasi nauja komanda Vilniuje ir sulaukiau pasiūlymo prisijungti.
Vis dėlto namai yra namai, puikiai jaučiausi sugrįžusi ir norėjau žaisti. Pirmieji metai buvo puikūs – Lietuvoje laimėjome sidabro medalius. Čia mane laiko savi žmonės, artimieji ir draugai. Tai man labai daug reiškia.

Tiesa, žiūrovai tave galėjo išvysti ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir televizijos seriale. Kaip tai atsitiko?
Iš kur jūs tiek žinote (šypsosi)? Na, filmavausi seriale „Moterys meluoja geriau“ tik dėl laimingo atsitiktinumo. Viena pažįstama paprašė, kad tai padaryčiau – man nebuvo sunku.

Vis dėlto tau jau 31-i. Kodėl vis dar „-ytė“?
Man patinka mano pavardė (juokiasi)! Turiu gyvenimo draugą, tačiau santykių dar nesutvirtinome santuoka ir nemanau, kad sutvirtinsime. Jau daug metų gyvename kartu ir santuoka manęs nedomina: nesu nei religinga, nei tikiu pačia bažnyčia. Manau, kad žmonės būna kartu iš meilės, o įsiformina tik „iš reikalo“.

Karjeros laiptai
Gimė 1981-12-21 Vilniuje
Pirmoji trenerė – Janina Koženiauskaitė
Ūgis – 186 cm
Dabartinis klubas – Vilniaus „Kibirkštis-Viči-Iki“
Buvę klubai:
2000–2002 m. – Waylando baptistų universitetas (JAV);
2002–2004 m. – Regis universitetas (JAV);
2004–2005 m. – Alikantės „Akra Leuka-Univ.“ (Ispanija);
2005–2006 m. – „Cadi Le Seu“ (Ispanija);
2006–2009 m. – Sienos „Consum.it“ (Italija);
2009–2010 m. – Neapolio „Basket Vomero“ (Italija);
2010–2011 m. – Kauno „Viči-Aistės“;
2011–2013 m. – Vilniaus „Kibirkštis-Viči-Iki“.