"Auksinį kadrą" pagavo Romoje

„Lietuvos spaudos fotografija 2013“ nugalėtoju tapo ir sporto žurnalistas  Alfredas Pliadis, kurio nuotrauka „Pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatas Romoje" apdovanota prizu – „Auksiniu kadru“. Tokį patį prizą A.Pliadis gavo ir "Kariuomenės" kategorijoje.

Tai, ko gero, ne pirmi tavo „ Auksiniai kadrai“?, - paklausėme Alfredo Pliadžio. 
Lietuvos spaudos fotografų konkursą rengia Lietuvos spaudos fotografų klubas. Tai mano jau antras "Auksinis kadras" už sportinę fotografiją. Iš viso per 12 metų (tiek kartų jis vyko) jų esu pelnęs penkis.

Pirmąją geriausia mano sportine nuotrauka buvo išrinkta 2005 metais. Tai buvo nuotrauka iš Atėnų olimpinių žaidynių, kai pavyko užfiksuoti mūsų krepšinio komandos fiasko olimpiniame turnyre.

Šiais metais į konkurso finalą pakliuvo net trys mano nuotraukos, iš kurių viena buvo nominuota. Galvojau, kad tai bus plaukikė Rūta Meilutytė, kurią fotografavau olimpiniame plaukimo baseine. Pasirodo klydau. Tai buvo kita mano plaukimo rungties nuotrauka - Romoje per 2012 m. pavasarį vykusį pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatą. Ji ir atnešė man sėkmę - "Auksinį kadrą". Tai man buvo tikrai netikėta.
 
Ar daug turėjai konkurentų?  
Sporto nuotraukų kategorijoje konkuravo per 600 nuotraukų, o į konkurso parodą pateko tik dvylika. Taigi, jau patekti į šio konkurso parodą yra labai solidu, o laimėti prizą - tiesiog fantastika.

Labai esu dėkingas esu Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos vadovams, kurie pakvietė vykti į pasaulio čempionatą. Nors Lietuvos komandai ir nepasisekė gerai pasirodyti, bet aš buvau laimingas, nes pasisekė įdomiau įamžinti mūsų šalies šiuolaikinės penkiakovės elitą ir talentingo jaunimo pasirodymus.

Be to, ši kelionė padėjo pasirengti Londono olimpinėms žaidynėms - per žaidynes nereikėjo studijuoti penkiakovės varžybų eigos, žinojau,  kur, ką ir kaip fotografuoti. Na, o dabar pažįstu geriausius šios sunkios sporto šakos lyderius.

Ar daug tenka nuspausti kadrų, siekiant laimėti „Auksinio kadro“ nominaciją
Džiaugiuosi savo pergale, bet suprantu, kad tai greit praeina, nes tik pasibaigus vienam konkursui, visi puola rengtis kitam. Per metus nuspaudžiu keliasdešimt tūkstančių kadrų. Dauguma jų taip ir lieka archyve. 

Atrenku geresnius ir juos pateikiu užsakovams, internetui, spaudai. Įdomesnius pasilieku konkursui. Taip daro daugelis sporto fotografų. Tokių „auksinių" per metus atrenku 20 -30. Bet tai nieko nereiškia, nes konkurso komisijai tie mano „auksiniai" dažnai visai nepatinka.



Ar dažnai dalyvauji konkursuose?
Nesu didelis fotografijų konkursų dalyvis. Dažniausiai dalyvauju  Lietuvos spaudos fotografų klubo rengiamuose konkursuose. Labai gaila, kad sportinių fotografijų konkursų Lietuvoje nelabai kas rengia. Buvo keli KKSD surengti sportinės fotografijos konkursai. Jau galvojome, kad gims tradicija, ir Lietuvos sporto fotografai turės kur pasireikšti. Deja, taip neįvyko.

Esu sporto ir kariuomenės fotografas. Kariuomenės įvykių fiksavimas tai mano kasdienis darbas, kadangi dirbu Lietuvos krašto apsaugos ministerijos fotografu. Sportas - mano hobis.

Ką labiausiai mėgsti fotografuoti?
Dažniausiai fotografuoju lengvosios atletikos, žolės riedulio, krepšinio varžybas. Labiausiai patinka fiksuoti lengvosios atletikos atletų pasirodymus. Gal todėl, kad labiausiai suprantu šią sporto šaką, žinau jos herojus, seku pasiekimus. Taigi stadione jaučiuosi kaip namuose.

Ne visada per varžybas sekasi užfiksuoti gerų kadrų. Labai svarbu yra matyti, kaip varžyboms yra nusiteikę patys sportininkai, ar jie kovoja, ar reiškia emocijas. Dar labai svarbu, ką fotografuoji:  eilinius sportininkus, ar sporto asmenybes.

Kaip buvo smagu lėkti į krepšinio varžybas, kai aikštelėje žibėjo Jono Valančiūno žvaigždutė. Jis išvažiavo į NBA ir šį sezoną kažko trūksta ir liūdna darosi pustuštėje krepšinio arenoje.