Kartais nepastebimas, bet reikalingas

Svarbią kiekvienos ekipos dalį sudaro klubo medikai. Be jų pagalbos vargu ar bent vienas futbolininkas ištvertų alinantį sezoną. Tačiau Lietuvos čempiono Panevėžio „Ekrano“ klubo kineziterapeutas Ramūnas Širvinskas savęs nepakeičiamu nelaiko. Medikas juokavo tikrai nesantis sporto daktaras Housas.

 

Mokykloje, kai buvo didžiausias galvosūkis, kur stoti, skaitant specialybių sąrašą akys užkliuvo ties kineziterapeuto profesija. Iki to laiko neteko susidurti su šiuo pavadinimu, todėl pradėjau domėtis. Kuo daugiau domėjausi, tuo labiau ją įsimylėjau. Ši specialybė pasirodė labai įdomi ir labiausiai man tinkanti.

 

Pabaigęs studijas dirbau SPA centre, vėliau vienoje privačioje klinikoje. Po kiek laiko pakvietė į „Ekrano“ klubą. Nuo pat mažų dienų žavėjausi futbolu, todėl ilgai nesvarsčiau ir priėmiau pasiūlymą.

Futbolas man visada buvo žaidimas numeris vienas, todėl ir esu futbolo komandos dalis. Ir visai nesvarbu, kad kolektyvas susideda iš daugiau žaidėjų. Man, kaip gerbėjui, malonu suktis futbolo virtuvėje, stebėti viską iš vidaus.

 

Daugelis nemato tikrojo tavo darbo. Koks jis?
Prieš treniruotę darome viską, kas padėtų žaidėjams išvengti traumų ir ligų: masažuojame raumenis, sustipriname tvarsčiais kojas, duodame atitinkamų vitaminų, gėrimų, atliekame kitas procedūras. Po rungtynių – šaldomi sumušimai, dedami kompresai, prireikus suteikiama ir rimtesnė medicinos pagalba. Jei futbolininkas patiria traumą, darome viską, kad per kuo trumpesnį laiką žaidėjas galėtų vėl sportuoti šimtu procentų.

 

Kraujas – viena mūsų darbo dalių, jo neišvengsi. Mes, medikai, prie tokių dalykų pratę. Studijų metais daug paskaitų vykdavo morge, palyginti su tuo, ką mačiau ten, kraujas man menkniekis.

 

Traumų teko nemažai matyti, kartu su žaidėjais nervintis... Mačiau, kaip žaidėjui trūksta raumuo ar raiščiai, kaip lūžta kojos. Vienos traumos negalėčiau išskirti.

 

Kadangi futbolas yra kontaktinė sporto šaka, dažniausiai būna sumušimai. Nors traumų pasitaiko labai įvairių: raumenų patempimai, čiurnų išsisukimai.

 

Nėra taisyklės, kad labiau pavyktų išvengti traumos vienos pozicijos žaidėjui. Tiek gynėjai, tiek puolėjai patiria traumų, tačiau dažniau aktyvesnių pozicijų žaidėjai – puolėjai, saugai.

 

Žaidėjų sveikata svarbi, todėl į tai nemažai investuojama. Konkrečios sumos įvardyti negaliu.

 

Bendraujame ir su priešininkų komandos medikais. Su kai kuriais tik prieš rungtynes pasikonsultuoti tenka, bet kartais ir laisvu laiku susitinkame. Kalbamės įvairiomis temomis – dalijamės patirtimi, naujovėmis.

 

 

Būna, kad išbėgi į aikštę, o žaidėjas atsistoja nurimus skausmui. Už simuliavimą baudžiama geltonomis kortelėmis, todėl futbolininkai vengia vaidybos.

 

„Daktarą Housą“ žiūrėdavau – patiko siužetas. Įdomu buvo stebėti painius medicinos labirintus ir ligų išsiaiškinimą, dažnai pats bandydavau atspėti ligą. Darbe nenaudoju šių metodų, nes žaidėjai tokiomis ligomis neserga. (Juokiasi)

 

Stengiamės neatsilikti nuo naujausių tendencijų ir sekti visas naujoves. Naudojame elektros stimuliaciją, ultragarsą, parafino voneles, magnetą, Bioptron šviesos terapiją. Dėl naujų technologijų gydymas tapo daug greitesnis ir kokybiškesnis – po patirtos rimtos traumos žaidėjas gali pasveikti net po mėnesio ar dviejų.

 

Taip – likus valandai dviem iki jos pradžios. Reikia pasiruošti: surūšiuoti vitaminus, papildomus vaistus, suruošti gėrimus. Ir dar daug smulkių darbų atsiranda.

 

Su visais sunku, nes visi yra asmenybės, bet su lietuviais kartais sunkiau – jie reiklesni. Tiesa, prieš metus turėjome vieną legionierių musulmoną, nevalgiusį kiaulienos, tai teko taikytis. Bet dažniausiai legionierių poreikiai tokie pat, specialių reikalavimų nelabai būna.

 

Prieš rungtynes visi žaidėjai susirenka ir pietauja kartu. Valgo lengvai virškinamą maistą – dažniausiai tai būna makaronai su vištiena. Svarbu, kad sportininkų skrandis nebūtų labai apkrautas, nes sunku būtų bėgioti 90 minučių. Apskritai visiems sportininkams rekomenduojama valgyti sveiką, maistingą, lengvą maistą. Ne išimtis ir futbolininkai.

Daugiausia, kai per savaitę būna dvejos rungtynės – kaip sakome, maratonas. Taip dažniausiai atsitinka sezono pradžioje. O atsakingiausias darbas laukia liepos mėnesį, kai prasideda UEFA Čempionų lygos atrankos varžybos. Tuo laikotarpiu reikia, kad žaidėjai būtų maksimaliai pasiruošę.

 

Tiesą pasakius, ovacijų niekada nepastebėjau. Gal todėl, kad būnu susikoncentravęs į traumą gavusį žaidėją ir nelabai matau, kas dedasi aplinkui. Kartais net įvarčio nematau, nes svarbiau traumuotas žaidėjas.

 

Mes, medikai, – ne išimtis. Domimės futbolu, kasdien bendraujame su žaidėjais. Komanda tampa kaip šeima, todėl labai sielojamės, jei nepasiseka, ir džiaugiamės, kai komanda laimi ar įmuša įvartį.

 

Pagrindinį darbą atlieka žaidėjai. Mes su kolega Jonu esame maži sraigteliai dideliame mechanizme. Tik visų bendras darbas padeda pasiekti norimų rezultatų.

 

Su šalimi dažniausiai tenka susipažinti žiūrint pro autobuso langą. Kartais pavyksta išeiti į miestą nupirkti lauktuvių.

Sezono metu laisvo laiko lieka labai mažai, nes ir kai futbolininkai ilsisi, man dažniausiai tenka dirbti su traumas patyrusiais žaidėjais. Bėgant laikui pripranti prie krūvių ir iš anksto planuoji, ką veiksi per atostogas, kurios būna, kai pasibaigia sezonas.