Gali tapti rekordininku

Jei sekmadienį „Šiauliai“ Kaune nugalės Vilniaus „Žalgirį“ ir  iškovos Lietuvos futbolo taurę,  šiauliečių strategas Tomas Kančelskis taps rekordininku – kaip daugiausiai kartų laimėjęs šį trofėjų.

 

37 metų T.Kančelskis Lietuvos taurę iškovojęs šešis kartus - tiek kartų taurės laimėtojais per turnyro istoriją yra tapę tik trys žmonės. Visus kartus T.Kančelskis laimėjo titulą kaip žaidėjas, o dabar turi šansą savo kolekciją padidinti jau naujame amplua – trenerio. 
 

Lietuvos futbolo federacijos (LFF) „Druskininkų Hermio“ taurės finale Kauno S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro stadione gegužės 19-ąją 13:30 „Šiauliai“ susitiks su Vilniaus „Žalgiriu“.

 

„Galbūt ruošiamės daugiau, nei paprastoms rungtynėms. Analizuojame „Žalgirio“ žaidimą. Norime išvengti klaidų, kurias darėme čempionato metu“, – interviu sakė „Šiaulių“ treneris T. Kančelskis.
 

Klubas suteikė galimybę į Kauną nuvažiuoti iš vakaro. Karantinas įeina į pasiruošimo rungtynėms planą. Manau, kad tai bus į naudą ir futbolininkai į aikštę žengs motyvuoti, pasiruošę. Mesime iššūkį ir bandysime iškelti taurę. O bus taip, kaip Dievas duos.

Kiek taurė svarbi „Šiauliams“?

Visų pirma, tai trofėjus, kurio norisi kiekvienai komandai, miestui. Žinoma, svarbus ir finansinis paskatinimas, skiriamas už dalyvavimą UEFA Europos lygos kvalifikacijoje.
 

Ne. Manau, kad ją daugiau jaučiame mes, treneriai, ir klubo valdžia. Nervai įtempti. Tačiau futbolininkams pagrindinį darbą reikia atlikti aikštėje.
 

Žinoma, nelengva. Panašiai buvo ir su „Ekranu“ – rungtyniavome taurės varžybose, po to čempionate. Tačiau oponentams taip pat nelengva. Sekmadienį jie su mumis sužaidė lygiosiomis. Nors „Žalgiris“ ir turėjo iniciatyvą, mes sau ir kitiems parodėme, kad galime kovoti. Pademonstravome, jog esame pajėgūs kautis ir dėl taškų, ir dėl trofėjų.
 

Ne. Vyrams iškart pasakiau, kad negalime per gerai apie save galvoti. Kai iškelsime taurę, tada ir bus galima kalbėti. Kol kas trofėjus, nors ir ranka pasiekiamas, bet yra toli. Galvojame ir ruošiamės atsakingai.


 

Kaip sakiau prieš sekmadienio rungtynes, tai – gerai sukomplektuota, kiekvienoje grandyje lyderių turinti komanda. Ją palaužti sunku. Tačiau neįveikiamų nėra, kaip neegzistuoja ir nepakeičiami žaidėjai. Bandysime tai patvirtinti.

 

Maždaug atsimenu. „Žalgiriui“ pralaimėjome tik po pratęsimo. Tuomet mūsų komanda buvo pusiau mėgėjiška – jai atstovavo mėgėjai ir jaunimas. „Žalgirio“ ekipa buvo tikrai pajėgi, bet taurės finale ne viską lemia meistriškumas. Tuo ir žavus tas futbolas, kad svarbus ne tik pajėgumas, bet ir kovingumas, noras nugalėti.
 

Su „Tauro“ komanda rungtyniavau ir aukščiausioje lygoje. Treneriai pasitikėjo manimi, nors ir buvau jaunas.
 

Sunkiai prisimenu tas rungtynes. Žinau tik tai, kad laimėjome.
 

Taip, žinoma. Kiekvieną trofėjų laimėti malonu ir smagu. Tačiau, kaip ir sakiau, viskas – jau istorija. Mano, ne klubo. Dabar mūsų komanda – jauna, ambicinga. Man kaip treneriui taip pat norėtųsi pergalės.
 

Žinoma, smagiausia, kai laimi pirmą kartą. Tačiau malonios akimirkos visada lieka atmintyje.
 

Specialaus kambario neturiu. Visi prizai, medaliai gražiai sudėti į dėžę. Jų neeksponuoju. Galbūt to norėtų žmona, dukra, bet man tai jau praėję ir tapę istorija.
 

Ne. Paprasčiausiai tėvai nulemia vaiko pasirinkimą. Tėvas sportavo, brolis pradėjo. Man, kaip jauniausiai atžalai, taip pat nebebuvo kur dėtis.

Emocingas treneris
 

Taip. Šįkart niekuo negalėsiu padėti. Tik patarimais. 11 žaidėjų išeis į aikštę, bet pats išbėgti negalėsiu. Taip daug sunkiau, nei žaisti pačiam. Rungtyniaujant gali kažką padaryti.
 

Mėgėjiškai už veteranus. Smagu rungtyniauti be įtampos. Tačiau mano charakteris toks, kad ir ten noriu laimėti, rungtyniauju iš visų jėgų. Gal tai kartais gerai, gal – blogai. Ir kaip treneriui norėtųsi ramiau reaguoti į įvykius aikštėje, bet dažnai emocijos liejasi per kraštus...
 

Galbūt toks mano charakteris. Visada noriu laimėti, nesvarbu, koks varžovas bebūtų. Stengiuosi tai įdiegti ir savo auklėtiniams.
 

Kiekvienam žaidėjui sunku baigti karjerą. Tiesa, maniau, kad bus blogiau. Labai padėjo Šiaulių futbolo akademija ir jos vadovas Saulius Lesnickas. Jis leido pasireikšti kaip treneriui ir pasitraukimas iš futbolo nebuvo toks skausmingas.
 

Pabandžiau ir pajutau, kad niekuo negali padėti, tik patarimais. Kaip profesionaliai žaidusiam, sunku viską stebėti iš šalies. Tačiau po truputį pripranti, galvoji, kokia taktika žaisti ir norisi, kad futbolininkai viską įvykdytų aikštėje. Žinoma, visada yra kur tobulėti.