Fanų jėgos buvo nelygios

Apie pusantro šimto aktyvių „Žalgirio“ gerbėjų į Lietuvos futbolo federacijos taurės finalą, kuriame Vilniaus ekipa žaidė su "Šiauliais", patraukė traukiniu. Kaunas – bemaž vienintelis miestas Lietuvoje į kurį vykdamas geležinkeliu, jei rungtynės vyksta vidurdienį, gali nuvykti ir iš kurio gali grįžti patogiai, nes traukinių, jungiančių du didmiesčius yra pakankamai.

Tiesa, patogiai - vargu tinkamas žodis, nes prisidėjus 150 papildomų žmonių, vagonai jau buvo perpildyti.

Nuotykių, keliaujant į tą pusę nebuvo jokių, o Kaune gausų būrį fanų pasitiko keli policijos pareigūnai. Ir palydėjo iš stoties į stadioną. Matyt ruošėsi eskortui iš anksto. Tačiau pasiruošė ne taip ir puikai. Nes stadiono prieigose abiejų stovyklų fanų eisenos, skanduojančios savo šūkius, susitiko akis į akį – bet kurios užsienio šalies pareigūnai, taip nesugebėję išskirti pusių, dėl tokios klaidos griebtųsi už galvų.

Bet čia – Lietuva. Net jokių apsižodžiavimų nebuvo, ką jau kalbėti apie kokius nors konfliktus. Eisenos net paplojo viena kitai.

Stadione jėgos buvo nelygios. Beveik 200 aktyviųjų „Žalgirio“ fanų ir 40-tinė šiauliečių. O ir kitose tribūnoje kur kas daugiau žaliavo nei geltonavo. Tiesa, tose  kitose tribūnose žmonių buvo vos pakrapnota.  Gal ir suprantama – nelabai kas nori eiti į stadioną karščiausiu sekmadienio metu. Mažiau suprantama - kodėl LFF taurės finalo rungtynių nerengia vakare?

Tas karštis iš tiesų sekino ne tik kone tris valandas aikštėje bėgiojusius futbolininkus, bet ir visas jas skandavusius, dainavusius, šokinėjusius aistruolius. Bet neišsekino tiek, kad po „Žalgirio“ pergalės, „Pietų IV“ nepasipiltų į aikštę. Nei stadiono konstrukcijos kliūtys: aukštos atbrailos, grioviai, nei apsaugininkai čia padėti negalėjo ir dauguma vilniečių šėlo Kauno S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro stadiono aikštėje su „Žalgirio“ futbolininkais. Tiek, kad net sukėlė galvos skausmą organizatoriams – kaip „Žalgiriui“ tokiomis sąlygomis įteikti taurę. Juolab, kad stadiono pranešėjo balsas kelis kartus raginęs fanus leisti atsiimti taurę, taip ir liko neišgirstas.

Vis dėl to kažkokiu būdu pavyko tame chaose padaryti šiokią tokią tvarką, „Žalgirio“ kapitonui buvo įteikta taurė, kuri tuo pat keliavo į komandos draugų ir fanų rankas.

Tiesa, vienam iš „Žalgirio“ gerbėjų bandymas atsidurti į aikštę baigėsi ne kaip. Vyras, šokdamas nuo tribūnos atbrailos, susilaužė koją ir buvo hospitalizuotas Kaune.



Atgal į stotį „Žalgirio“ aistruoliai ėjo išsibarstę grupelėmis, visi susirinko traukinyje, kur tęsė šventę ir kai kuriuose vagonuose dainos netilo iki Vilniaus.

Vilnius fanus pasitiko kitaip, nei Kaunas – riaušių policijos pajėgomis. Sustojęs sostinės stotyje traukinys keleivių dar bent penkias minutes neišleido. Mat „Lietuvos geležinkelių“ atstovė, kartu su policininku, nutarė pereiti vagonus, patikrinti ar keleiviai nieko nesulaužė.

„Supraskit, kiekvienas savo turtą saugo,“ – bandė išlaikyti „mundurą“ švarų sumišęs traukinio kontrolierius.

Vis viena atrodė keistokai. Lėktuvais, autobusais, traukiniais išmaišius visą Europą, panašaus patikrinimo pamatyti iki šiol neteko.

Atsiprašyti keleivių „Lietuvos geležinkeliai“ nesiteikė, bet iš traukinio išleido.

O policininkai, stotyje likę be darbo, palydėjo didesnę aistruolių grupę, patraukusią pratęsti pergalės taurės turnyre linksmybių į vieną miesto barą, kuriame jau ilgokai jų laukė iš Kauno grįžusi „Žalgirio“ komanda.