Svajonę pavertė realybe

Vladui Vitkauskui – pirmajam lietuviui, užkopusiam į Everestą, – gegužės 7 d. sukako 60 metų. Būtent prieš 60 metų, tik gegužės 29 dieną, Everesto viršūnę pasiekė pirmieji alpinistai. o 1993 m. gegužės 10 d. Everesto užkariautoju tapo ir pats V. Vitkauskas. 

V. Vitkauskas gimė ir augo Raseinių rajono Viduklės miestelyje. Gyveno jo pakraštyje, prie kalvų ir slėnių. Čia ir prasidėjo jo kelias į kalnus. Iš pradžių – kaip svajonė.

Vaikystėje V. Vitkauskui į rankas pakliuvo į lietuvių kalbą išversta vieno iš dviejų pirmųjų Everestą įveikusių žmonių nepaliečio Tenzingo Norgayaus, kartu su anglu Edmundu Hillary įkopusio į viršukalnę 1953-iaisiais, knyga.

Po ilgos pertraukos ta pati knyga vėl pateko į V. Vitkausko rankas. Tai buvo pusantrų metų prieš šturmuojant Everestą.

Pastūmėjo sveikatos problemos
Tiesa, dar prieš Everestą V. Vitkauskas įkopė į visas aukščiausias SSRS viršūnes, dalyvavo ir organizavo sudėtingus sportinius žygius į kalnus Kaukaze, Tian Šanyje, Altajuje, Sajanuose, Pamyre.

„Kai mane norėjo paimti į sovietinę armiją, medicinos išvada buvo – taikos metu netinkamas karinei tarnybai, o karo metu tinkamas ne rikiuotės tarnybai. O po 15 metų aš pasiekiau aukščiausią Žemės viršūnę“, – atskleidė V. Vitkauskas.

 

Vis dėlto, kad ir kaip paradoksalu, į kalnus jį ir pastūmėjo sveikatos problemos.
 

„Vaikystėje ir galva dirbo, ir mokslai, ir sportai sekėsi. Slidėmis iš viso niekas manęs neaplenkdavo nei rajono, nei zoninėse varžybose. Bet pertampiau sveikatą tiek, kad kartais sunku būdavo iš Laisvės alėjos užlipti į Žaliakalnį. Tada teko mesti aktyvų sportą ir imtis kelionių. Tad jei ne tos sveikatos problemos, matyt, nebūčiau atsidūręs kalnuose“, – prisiminė alpinistas.

Teko gudrauti
Everesto viršukalnėje Lietuvos vėliava suplazdėjo 1993-iųjų gegužės 10 dieną. V. Vitkauskas į aukščiausią planetos kalną kopė vienas. Jis pats organizavo savo kelionę prie Everesto, įsiregistravęs Nepalo moterų ekspedicijos fotografu.

„Tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Didesnio patyrimo kopti į aukštus kalnus Lietuvoje tada neturėjo niekas. Beje, aš tada buvau net neapsidraudęs. Prisiminkime tuos laikus – 50 dolerių tada buvo daug. Turėjau nusipirkęs bilietus į Nepalą pirmyn ir atgal už skolintus pinigus ir 500 dolerių kišenėje: gyvenimui viešbutyje, ryžiams valgyti ir visai ekspedicijai. O už tai, kad atsidurčiau prie kalno, kad galėčiau kopti, iš manęs reikalavo ne mažiau nei 40-ies tūkstančių dolerių. Kaip Biblijos kupranugaris pralindau pro adatos skylutę ir patekau“, – sakė V. Vitkauskas.

Alpinistas neslėpė – aštuonių kilometrų aukštis yra vadinamas mirties riba: „Ten beveik triskart mažesnis oro slėgis, kad liktum gyvas, trūksta deguonies molekulių, ne tik smegenys, bet ir plaučiai, ir inkstai, ir širdis – viskas dirba kitaip. Susižeidi pirštą – kraujas neteka, uogelė raudona ištrykšta, sutirštėja kraujas net gyslose.“



Įspūdingi laimėjimai
Grįžęs iš Everesto ir grąžinęs susidariusias skolas, V. Vitkauskas po metų pradėjo naują savo žygį – iškelti trispalvę visų žemynų aukščiausiose viršukalnėse.

Paskutinę, šeštąją, viršukalnę Akonkagvą V. Vitkauskas įveikė 1996-ųjų vasario 25 dieną. Tada jis buvo 24-as žmogus, įkopęs į visų žemynų aukščiausias viršukalnes, o Lietuvos vėliava – vienintelė. Kosmonautų tais laikais buvo šimtai. Olimpinių čempionų – tūkstančiai.

2006-ųjų lapkritį V. Vitkauskas su oreiviu Vytautu Samarinu oro balionu pakilo į rekordinį aukštį – 10 064 metrus. Kitų metų pavasarį jiedu pasiekė Lietuvos skrydžio nuotolio ir trukmės rekordą.
Iki šiol šio rekordo niekas net nesiryžo pagerinti.

Vienas, bet ne vienišas
„Prieš gerą pusmetį tapau seneliu ir esu labai laimingas“, – kalbėjo V. Vitkauskas.

Su buvusia žmona Aldona jis susilaukė trijų vaikų – dviejų sūnų ir dukters. Vienas sūnų – Vaidotas – žuvo per sniego griūtį Slovakijos Tatruose.

Dabar V. Vitkauskas gyvena vienas. Bet vienišas nesijaučia.

„Gali būti vienišas didžiausioje minioje, o aš sniego urve Makinlio keteroje jaučiau visą pasaulį. Kadangi gyvenu namelyje, ne bute, gyvenu atviresnį gyvenimą. Yra tikri kaimynai, yra draugai ir daugybė žmonių, kuriems esu reikalingas“, – kalbėjo alpinistas prieš išvykdamas į Nepalą.

Renkasi tai, kas svarbiausia
V. Vitkauskas toje šalyje dalyvauja pirmosios žmonių pergalės prieš Everestą Deimantinio jubiliejaus (60-mečio) iškilmėse. Nepalo sostinėje Katmandu surengta lietuvio fotografijų paroda apie 1993-iųjų Everestą.

„Dabar aš renkuosi tai, kas yra svarbiau. Tai yra kūrybiniai užsiėmimai, susiję ir su fotografija, spauda, leidyba. Taip pat organizuoju žmonėms sveikatingumo seminarus. Šventas dalykas – paskaitos, ypač bendravimas mokyklose su jaunimu. Kalbėdamas apie kalnus aš jiems papasakoju ir apie Lietuvos vėliavą, ir apie himną, ir apie Nepriklausomybę. Sudominęs juos kalnais, aš galiu kalbėti ir apie šventus dalykus. Juk aš ne knygų prisiskaitęs, o pats viską patyręs. Kai kaina buvo ne keli tūkstančiai litų, o gyvybė. Tada žūdavo kas ketvirtas kopiantis. Ir, svarbiausia, buvo net ne įkopti, o netapti tuo ketvirtu...“ – kalbėjo garsusis Lietuvos alpinistas ir keliautojas.

Tiesa, V. Vitkausko kelionės dabar jau kur kas trumpesnės. Po Lietuvą.

„Praeitą žiemą net šešiuose „Snaigės“ žygiuose dalyvavau“, – pašmaikštavo žmogus, įveikęs gausybę viso pasaulio viršukalnių.

Viršūnės
Buvusioje SSRS:
1989 m. – Komunizmo (Ismailo Samani; 7 495 m) ir Korženevskajos (7 105 m);
1990 m. – Lenino (Avicenos; 7 134 m) ir Chan Tengrio (6 995 m).
Aukščiausios visų žemynų:
1993 m. – Everesto (8 848 m; Azija), Elbruso (5 642 m, Europa ir Azija);
1994 m. – Makinlio (6 194 m; Šiaurės Amerika) ir Vinsono (4 897 m; Antarktida);
1995 m. – Kilimandžaro (5 895 m; Afrika) ir Kosciuškos (2 228 m; Australija);
1996 m. – Akonkagvos (6 959 m; Pietų Amerika).
Kitos:
2002 m. – Donja Ines (5 075 m) – aukščiausia Ignoto Domeikos kalnagūbryje Anduose ir Ochos del Saladas (6 893 m) – aukščiausias Žemės ugnikalnis.