Sporto pasaulyje žengė dviem keliais

Nusipelniusio Lietuvos trenerio Jono Algimanto Juozaičio gyvenime ryškų pėdsaką paliko dvi sporto šakos – tinklinis ir plaukimas. Birželio 28 d. šis specialistas mini 80 metų jubiliejų.

J. A. Juozaitis – ilgametis Lietuvos tinklinio rinktinės žaidėjas (1952–1963), sužaidęs šioje komandoje 62 rungtynes, sporto meistras, triskart Lietuvos čempionas (1952–1954). Jis tinklinį žaidė iki 1967 m. ir atstovavo Lietuvai trijose SSRS tautų spartakiadose (1956, 1959 ir 1963 m.), gynė Vilniaus „Dinamo“ draugijos spalvas, buvo komandos kapitonas, vėliau žaidžiantysis treneris.

1963 m., jau būdamas 30-ies, įvykdė sporto meistro normą. Kiek vėliau tapo Lietuvos vyrų tinklinio rinktinės vyr. treneriu (1963–1967), jo vadovaujama komanda dalyvavo SSRS tautų spartakiadose. Buvo Lietuvos tinklinio federacijos Trenerių tarybos pirmininkas (1963–1968).

Tinklinio aikštelėje Algimantas susirado ir žmoną – per tradicinį turnyrą Lvove jis pasitempė nugarą, o būsimoji žmona Vytautė Veiverytė jį slaugė. Užsimezgusi draugystė 1954 m. per Kalėdas baigėsi vestuvėmis.

Šis nenuilstantis tinklinio entuziastas parašė tris knygas apie tinklinį. Bet nuo 1968 m. J. A. Juozaitis žinomas kaip plaukimo specialistas: Respublikinio plaukimo centro Vilniuje kompleksinės mokslinės grupės vadovas (1979–1991), Lietuvos plaukimo federacijos Trenerių tarybos pirmininkas, Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. treneris (1997–1984 ir 2001–2008 m.).

1979 ir 1983 m. jis rengė Lietuvos moterų ir vyrų rinktines SSRS tautų spartakiadoms. Tačiau labiausiai išgarsėjo kaip savo sūnaus Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojo Arvydo Juozaičio treneris.

Kaip atsitiko, kad tinklinį iškeitėte į plaukimą? – paklausėme J. A. Juozaičio.
Į plaukimą persikvalifikavau 1968 m., kai tinklinio kamuolys jau beveik buvo padėtas į šalį, atsisveikinau su Lietuvos vyrų tinklinio rinktine ir treniravau tik Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) vyrų komandą. Nemažą „perversmą“ šioje istorijoje padarė sūnus Arvydas, nes jis lankė plaukimo pratybas. Jo treneris Aleksandras Urbonas, su kuriuo gerai sutariau, nelabai rūpinosi didelio meistriškumo plaukikais, ir jis man pasiūlė sudaryti treniruočių planus. Pamažu, po truputį įsitraukiau į šią veiklą. Su šiuo treneriu kartu dirbau porą metų, o kai jis išvyko į Klaipėdą, man pasiūlė toliau treniruoti Arvydą.

Plaukimo pratybas lankė ir mano antrasis sūnus Aurimas. Jis įvykdė kandidato į sporto meistrus normą. Tačiau truputį sušlubavus širdžiai, metė sportuoti.



Ar nebuvo gaila skirtis su tinkliniu?
Nebuvo. Kai 1967 m. man iš panosės atėmė Vilniaus „Dinamo“ komandą, jai neleido dalyvauti SSRS čempionate, labai supykau, užvaldė ambicijos. Padaviau pareiškimą ir išėjau. Savotiškai buvo įdomu išbandyti save kitoje sporto šakoje. Sekėsi neblogai, nuo 1969 m. jau važinėjau į visas sąjungines jaunučių, jaunių plaukimo varžybas, treniruočių stovyklas, rinktinės treneriai mane pakvietė dalyvauti suaugusiųjų plaukikų stovyklose.

Kai Arvydas ėmė gerinti rezultatus, jam didelį dėmesį skyrė visa mano šeima, netgi Arvydo močiutė, kurią namuose visi vadinome „ūkio dalies vedėja“. Žmona Vytautė gamino skanų maistą, ugdė sūnaus valią, jam kėlė savus reikalavimus, buvo griežto režimo šalininkė. Mūsų namai tapo savotišku mažuoju plaukimo centru.

Dešimtą valandą išjungdavome televizorių ir visi eidavome miegoti, o 5.30–6 val. keldavomės. Kai Arvydas dar buvo mažiukas, žmona taip pat daug laiko praleisdavo plaukimo baseine. Taip išėjo, kad plaukimui atidaviau daugiau metų nei tinkliniui.

Kai baigiau Kūno kultūros institutą (KKI) ir 1954 m. pradėjau dirbti VPI, vadovavau studentų plaukimo pratyboms, juos mokiau plaukimo abėcėlės. Kol Arvydas buvo dar nežinomas, man žinių apie plaukimą užteko, tačiau kai ėmė pasiekti svarių rezultatų – pradėjau skaityti anglų, amerikiečių žurnalus apie plaukimą, domėjausi vokiečių treniruočių metodika, už savo pinigus važinėdavau į treniruočių stovyklas, mokiausi iš geriausių SSRS trenerių.

Nesigėdinau kreiptis į lengvosios atletikos specialistus Viktorą Barkalają, Povilą Karoblį, Povilą Rakštiką, slidinėjimo entuziastą Juozą Skernevičių ir klausdavau visko, kas man buvo įdomu, man nebuvo gėda, kad ne viską žinau. Susipažinau su garsiausių pasaulio lengvaatlečių, čiuožėjų, slidininkų treniruočių metodikomis.

Arvydas po Monrealio olimpinių žaidynių atsisveikino su didžiuoju sportu, o jūs plaukimo nepalikote iki šių dienų...
Po Monrealio olimpinių žaidynių buvau paskirtas Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. treneriu ir dirbau dvi kadencijas. Taip išėjo, kad vadovavau ir Lietuvos tinklinio, ir plaukimo rinktinėms, buvau šių sporto šakų Trenerių tarybos pirmininkas.

Prieš 1980-uosius Lazdynuose sukūrėme plaukimo centrą, turėjome netgi mediką, biochemiką, buvo valgykla, budėtojai, keliolika plaukikų gyveno kartu. Man buvo patikėta vadovauti mokslinei grupei. Nuo 1991 iki 2001 m. su plaukimo darbais trumpam atsisveikinau, nes buvau užsiėmęs vaikaičiais.

Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes į plaukimą sugrįžti mane pradėjo kalbinti buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas. Po ilgų svarstymų sutikau – iškart po olimpiados buvau išrinktas į Lietuvos plaukimo federacijos Trenerių tarybą, kiek vėliau tapau Trenerių tarybos pirmininku, mokslinės grupės vadovu, o nuo 2001 m. – rinktinės vyriausiuoju treneriu, rengėmės Atėnų ir Pekino olimpinėms žaidynėms.

Po Pekino žaidynių vyr. trenerio pareigų atsisakiau, iki Londono olimpinių žaidynių likau tik kaip federacijos Trenerių tarybos pirmininkas. Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu prikalbinau tapti verslininką Tomą Kučinską.

Dabar esate LTOK Trenerių komisijos pirmininkas.
Taip, tačiau tai – visuomeninės pareigos, darbas nėra sudėtingas. Mūsų komisijoje – 11 žmonių, rūpinamės treneriais. Visiškai nenutolau ir nuo plaukimo, kai galiu, dalyvauju federacijos posėdžiuose, lankausi varžybose.