| Ramūnas Jakubauskas - iš Utrechto | 2013 m. liepos 18 d. 01:50 |
 Siųsti nuorodą
|
 Spausdinti
| Komentarai |
Talentai nemėgina laužyti griežtų taisyklių
Europos jaunimo olimpiniame festivalyje dalyvaujantys sportininkai ir jų treneriai supranta ir žino, ko reikia kuo aukštesniems rezultatams
Antrame Europos jaunimo olimpinio festivalio kaimelyje kartais būna nuobodu: dieną tylą kartais sudrumsčia koks paauglių juokas, o naktį lieka tik netoliese esančiu keliu pravažiuojančių mašinų ūžesys ir protarpiais čiulbantys, vietos ieškantys paukščiukai.
Veiklos kaimelyje nedaug
Kiekvieną vakarą Lietuvai skirtą namą gaubia tyla, o jau nuo 23-ios valandos – ir tamsa. Tiek patys jaunieji sportininkai, tiek jų treneriai ir misijos vadovai supranta – disciplina gali padėti tinkamai sustyguoti lietuvių startus ir padidinti galimybes pakovoti dėl aukštesnių vietų ar net medalių.
„Ypatingai daug veiklos neturime: treniruojamės, ilsimės, valgome, miegame. Turime kompiuterius, telefonus, su kuriais naršome internete, bet juk visą laiką gi nebūsi ten“, – rankoje laikydama apelsiną gyvenimo Utrechte ypatumais dalinosi šuolininkė į tolį penkiolikmetė Diana Zagainova.
Ir iš tiesų, kaimelyje pramogų mažoka – nebent jas paaugliai susikuria patys: vieni mušinėja kamuolį, kiti baltu futbolo kamuoliu žaidžia „bulvę“. Jau pasibaigus antradienio kovoms būtent taip miegoti šveicarams trukdė azerbaidžaniečiai.
Rezultatų be drausmės nebus
Jau apie dešimtą valandą vakaro ir truputėlį vėliau, kaip tik einant į pabaigą trenerių ir misijos vadovų susirinkimui, dauguma Lietuvos sportininkų skuba į jiems skirtus kambarius, nes žino, kad išsiskirsčius treneriams, kai kurie iš jų apeis aplink namą ir patikrins, ar ramu, ar vaikai jau miega.
Trečiadienio vakarą grįždamas iš viešbučio, kuriame apsistojo kiti Lietuvos žurnalistai, sutikau būrelį jaunųjų Lietuvos talentų. Jie sparčiu, nelyginant ėjikų, žingsniu skubėjo namo ir tik praskuosdami pro mane sugebėjo atsakyti į klausimą, kur jie taip skuba.
„Mes visi suprantam, kad taip reikia“, – choru šūktelėjo oficialia Lietuvos olimpiečių apranga pasipuošę vaikinai ir merginos.
Malonu, kad tokie jauni, dar nepilnamečiai, paaugliai turi tokį profesionalų požiūrį į savo veiklą, kuri jiems teikia ne tik malonumą, adrenaliną, bet ir garbę, ir pripažinimą.
Ketvirtadienis – medalių laukimo diena
Įtempta ir pilna jaudulio diena festivalyje lauks šuolininkės į aukštį Ievos Pašvenskaitės. Penkiolikmetė alytiškė po pusfinalio šuolių buvo pasitempusi abiejų kojų raiščius, tačiau tai neturėtų sukliudyti varžytis finale.
„Lyg ir neblogai Ieva jaučiasi, medikai sakė, kad turėtų viskas būti gerai“, – finalo išvakarėse kalbėjo alytiškės treneris Rimas Salickas.
Be to, tame pačiame stadione rungsis ir Ievos kambariokė Emilija Čėsnaitė. Šešiolikmetei tai bus ir pirmas startas, ir paskutinės varžybos Utrechte: trišuolininkių čempionate nėra daug, todėl jos iš karto varžysis finale. Abi alytiškės viena kitą stengiasi tvirtai palaikyti ir padrąsinti – netgi pas medikus apžiūroms jos vaikšto kartu.
Anksčiausiai ketvirtąją dieną pradės dviratininkės. Jos jau dešimtą ryto startuos grupinėse lenktynėse. Vyriausiasis dviratininkų vyr. treneris Kęstutis Česaitis tiki savo merginomis: Ema Manikaitė, Ernesta Strainyte ir Milda Aužbikavičiūte.
„Galimybių pasiekti aukštą rezultatą yra, jeigu kritimų nebus ir pavyks sėkmingai aplenkti varžoves. Lenktynės vyks lygioje trasoje, gal tai šiek tiek pamaišys, nes turbūt kalniukas koks prieš finišą būtų geriau. Čia mūsų Ernestos rungtis“, – sakė K. Česaitis.
.png)
