Sportininkai žino, kada ir ką valgyti

Mintis pasidomėti lietuvių valgymo įpročiais Europos jaunimo olimpinio festivalio metu kilo ankstų rytą besėdint pavėsyje ant suoliuko šalia dalyvių kaimelio valgyklos ir geriant kavą.

Besigerėdamas pirmaisiais ryto aidais pamačiau iš dešinės nuo savęs pusės vangiai, lėtu žingsniu ateinančią Gruzijos rinktinės apranga vilkinčią merginą. Ant jos nugaros buvo juoda ir greičiausiai sunki kuprinė, šiek tiek verčianti paauglę susikūprinti.

Bet labiausiai akis rėžė kairėje rankoje laikoma bulvių traškučių pakuotė. Nuo kuprinės svorio net palinkusi į priekį mergaitė kimšte kimšo oranžinės, kaip apelsinas, spalvos ir dar raudonais prieskoniais apipiltus traškučius – greičiausiai aštresnius.

Pagalvojau, ar ir mūsiškiai, kaip toji gruzinų mergaitė baltais marškinėliais ir savo šalies vėliava ant krūtinės, štai tokiais pusryčiais pradeda dieną, būdami tokiame renginyje kaip Europos jaunimo olimpinis festivalis?

Pasirodo, lietuvių mityba ir rekomenduojamais valgiais paprastai pasirūpinama iš anksto. Bent jau taip teigia vyr. gydytoja Alma Kajenienė.

„Mūsų darbas čia, misijoje, suteikti pirmąją pagalbą, o ne rūpintis sportininkų mityba. Tam yra kiti specialistai, kurių šiuo metu delegacijoje neturime, tačiau sportininkų valgio racionu pasirūpinta dar prieš kelionę į Utrechtą“, – sakė buvusi tinklininkė ir dabar gydytoja dirbanti moteris.

Kiekviena sporto šaka turi savo mitybos specifiką, kuri priklauso nuo įvairių dalykų: dviratininkai labai išsikrauna, dziudo imtynininkams reikia mesti svorį ar jo priaugti, o kai kuriems reikia tiesiog nepersivalgyti. Vieniems reikia daugiau angliavandenių, kitiems – baltymų, tačiau viskas turi būti saikinga ir pamatuota.

„Matot, varžybos nėra eksperimentas. Čia su mityba nepažaisi, todėl tokius dalykus geriausia suderinti dar prieš varžybas“, – patirtimi dalinosi A. Kajenienė.

Gydytoja teigė, kad Utrechte pačią pirmą dieną maisto pasiūla buvo labai prasta. Dėl nesutvarkytų sportininkų srautų antrojo olimpinio kaimelio valgykloje paprasčiausiai nelikdavo reikalingo maisto, nebuvo labai švaru.

Ir išties, valgykloje pirmomis festivalio dienomis stalai buvo tiesiog nukloti paliktais indais su maisto likučiais, panaudotomis servetėlėmis, išpiltais gėrimais ir netgi nesuvalgytais vaisiais.

„Po pirmos dienos buvo sušauktas visų delegacijų gydytojų pasitarimas, kuriame visi išreiškėme savo pastebėjimus ir pageidavimus. Gerai, kad į pastabas apie valgyklą buvo atsižvelgta“, – kalbėjo delegacijos vyr. gydytoja.

Vėliau sportininkų srautai pasiskirstė tolygiai ir maisto likdavo visiems. Be to, festivalio organizatoriai valgykloje pridėliojo ženklų, kad savo padėklą su panaudotais indais ir maisto likučiais reikia nunešti į plovyklą. Be to, atsirado ir ženklai, skelbiantys, kokį kiekį tam tikrų dalykų galima imti, pavyzdžiui: kiekvieno vaisiaus – tik po du.

Žinoma, reikia suprasti dar ir tą faktorių, kad kiekvieno tokio festivalio metu meniu valgyklose būna skirtingas, todėl dažnai reikia tenkintis tuo, kas tiesiog yra. Aidint festivalio Utrechte uždarymo akordams, sutikau Lietuvos dviratininkę Emą Manikaitę, kulniuojančią į uždarymo šventę.

„Šiomis dienomis valgydavau tai, kas atrodė sveikiausia. Vengdavau tokių kaloringų produktų kaip padažai“, – savo mitybos kasdienybę aiškino mergina.

Šešiolikmetė Panevėžio dviratininkų mokyklos auklėtinė tvirtino, kad maistą ji renkasi pati – kaip ir kitos dviratininkės. Į šį procesą treneriai įsikiša retai, nes dažniausiai sportininkės gerai žino, ko joms pačioms reikia.

„Žinau, kad valgyti nekaloringą maistą yra geriau negu valgyti bet ką ir paskui persivalgyti“, – tikino dviratininkė.

Ema, aišku, vakarėlyje galėjo atsipalaiduoti ir sau leisti nusipirkti greta pardavinėjamų keptų bulvyčių, nes juk tai – paskutinė festivalio diena. O paskutinę dieną galima ir atsipūsti – dar eidamas iš festivalio uždarymo mačiau keletą šmirinėjančių Lietuvos sportininkų, šlamščiančių keptas bulvytes.