Žemaitė taikosi į rekordus

Zinaida Sendriūtė neturi Londono olimpinių žaidynių medalio, bet nuo šių metų gegužės oficialiai gali vadintis šių žaidynių prizininke. Nors Londone lietuvė liko devinta, šį pavasarį, Rusijos lengvosios atletikos antidopingo komisijai už draudžiamųjų preparatų vartojimą net dešimčiai metų diskvalifikavus olimpinį sidabrą iškovojusią Dariją Piščalnikovą, ji pakilo laipteliu aukštyn – į aštuntą poziciją. Kaip žinoma, olimpinėse žaidynėse prizinėmis laikomos pirmos aštuonios vietos.

Ar Zinaida apsidžiaugė, sužinojusi apie šią rusei tekusią bausmę? „Nei apsidžiaugiau, nei ką – juk diskvalifikavo mano kolegę. Kur kas labiau džiūgaučiau, jei per olimpines žaidynes savo jėgomis būčiau aukščiau pakilusi, – neslepia Z.Sendriūtė. – Su kovingąja Darija gerai sutarėme, maniau, ji taps olimpine čempione, nes visą sezoną stabiliai mėtė. Į dopingo skandalą rusė įsivėlė jau antrą kartą, todėl ir buvo diskvalifikuota net dešimčiai metų.“

Tai, kad gali pasitikėti savo jėgomis, Z.Sendriūtė įrodinėja ir šį sezoną. Paskutinę gegužės dieną 29-erių metų lengvaatletė per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybas Kaune diską nusviedė 65 m 97 cm, dviem metrais pagerino asmeninį rekordą ir iškovojo kelialapį į pasaulio čempionatą, rugpjūčio 10–17 d. vyksiantį Maskvoje. Šis lietuvės rezultatas per Londono olimpines žaidynes skuodiškei būtų garantavęs ketvirtą vietą.

Stabiliai Z.Sendriūtė kovoja ir prestižinėse „Deimantinės lygos“ varžybose –  galutinėje įskaitoje diskininkė pretenduoja užimti aukštą vietą. Birželį Zinaida Europos antrosios lygos komandinio čempionato varžybose Kaune padėjo Lietuvos rinktinei iškovoti antrą vietą ir iškopti į pirmąją lygą. Z.Sendriūtė tarp disko metikių liko antra.

Kas lemia nuolat gerėjančius rezultatus? – paklausėme Z.Sendriūtės.
Kruopštus darbas. Su treneriu Aloyzu Jasmontu labai daug dirbame. Disko metimas – įdomi, emocinga rungtis. Gaila, kad dabar Lietuvoje nėra didesnio meistriškumo  disko metikių, todėl sektoriuje dažniausiai tenka rungtyniauti pačiai su savimi.   

Gyveni toli nuo didžiųjų miestų – nedideliame Skuode. Ar nenuobodu?
Jau pripratau, čia man tikrai neliūdna, be to, vasarą Skuode mažai būnu. Netoli stadiono turiu dviejų kambarių butą, todėl dažniausiai vaikštau pėsčiomis, nereikia mašinos.

Būtent Skuode prasidėjo mano sportinė karjera. Vieni treneriai norėjo, kad lankyčiau Skuode labai populiarios rankų lenkimo rungties pratybas (šią sporto šaką netgi teko išbandyti), kiti siūlė irkluoti baidarę, treti važinėti dviračiu. Trejus metus žaidžiau krepšinį. Treneriams pasirodė patrauklus mano ūgis (1 m 88 cm), taigi kaip vidurio puolėja atstovavau mokyklos, rajono rinktinėms. Lengvąja atletika sudomino dabartinis mano treneris A.Jasmontas, griežtai perspėjęs savo kolegas, kad jie manęs neviliotų į kitus sporto sektorius. 

Ar Skuodas – tavo gimtinė?
Taip. Gimiau Truikinų kaime, kuriame dabar gyvena mano tėvai. Kai turiu laisvesnio laiko, stengiuosi dažniau juos aplankyti. Mama nuo mažų dienų pratino prie darbo, mokė gaminti. Tėvai man labai daug padėjo, juos nepaprastai myliu ir gerbiu. Be to, čia mano namai, čia geriausiai pailsiu, pasipildau jėgų. Nežinau, kaip susiklostys tolesnis mano likimas – juk visą gyvenimą nesportuosiu, reikės galvoti apie ateitį.  



Labai jauna atvykai į Lietuvos olimpinį sporto centrą, bet sostinėje išbuvusi vos trejus metus grįžai į Skuodą. Kodėl?
Šviesaus atminimo treneris Rimantas Kalibatas 2002 m. pakvietė mūsų trenerį dirbti į Lietuvos olimpinį sporto centrą, čia norėjo suburti metikų grupę. Iš Skuodo atvažiavome trise – Giedrius Šakinis, Paulius Luožys ir aš.

Pripratau prie didmiesčio gyvenimo, o kol dirbome visi kartu, mums neblogai sekėsi. Šalia mūsų buvo ir didele paskata tapęs Virgilijus Alekna, kurio pergalės skatino daug dirbti, lygiuotis į dukart olimpinį čempioną. Tačiau mūsų treneris savo šeimą buvo palikęs Skuode, jos ilgėjosi, o mes tuo metu baigėme Ozo vidurinę mokyklą ir svarstėme, ką toliau daryti. Vilniuje pasiliko P.Luožys, o mudu su treneriu nutarėme grįžti į Skuodą.  

Kokios dabar Skuode treniruočių sąlygos?
Vasarą jos neblogos: yra stadionas, disko metimo sektorius. Gerokai sunkiau žiemą, tada treniruojuosi mokyklos sporto salėje. Pasikabiname tinklą ir mėtome. Priklausau metikų klubui „Šata“, kurį jauniems metikams suburti įkūrė mano treneris. Skuode ne tik pati sportuoju, bet pirmus metus dirbu sporto centre, treniruoju pradinių klasių jaunąsias krepšininkes. Kadangi pati žaidžiau krepšinį, dirbti su tokio amžiaus krepšininkėms žinių užtenka, bet jei tektų treniruoti vyresnes žaidėjas, reikėtų pasimokyti. 

Įdomi buvo tavo akistata su Londono olimpine čempione 22-ejų kroate Sandra Perkovič per šiųmetį Europos antrosios lygos komandinį čempionatą Kaune.  Likai antra, kur jai nusileidi?
Kas sako, kad nusileidžiu? Dabar gal ir taip, bet žiūrėsime, kaip bus ateityje. Su kroate susitinku per kiekvienas varžybas, labai noriu ją aplenkti, bet kol kas dar nė karto nepavyko jos nugalėti. Ji labai staigi, aštri, viską daro labai greitai, o man greičio trūksta.  

Kiek norėtum numesti diską?
Kiekvienas metikas, peržengęs 60 m ribą, svajoja įveikti 70 m. Aš taip pat.  

Dar buvai negimusi, kai 1984 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje Galina Murašova numetė diską 72 m 14 cm ir pasiekė Lietuvos rekordą. Ar tavęs nevilioja šis rezultatas?
Vilioja, apie jį slapta svajoju. 72 metrai – pasakiškas disko skrydis, pasiekus tokį rezultatą galima laimėti ir olimpines žaidynes, ir pasaulio čempionatą. 

Ko tikiesi iš šių metų pasaulio čempionato Maskvoje?
Tai pagrindinės mano šių metų varžybos. Rusijoje dar nesu buvusi, neįsivaizduoju, kokios ten oro sąlygos. Jei varžybos vyksta Kinijoje arba Japonijoje, žinai, kad ten bus karšta, o čia – visiška nežinomybė.

Kuo dar, be disko metimo, domiesi?
Kai turiu daugiau laiko, ypač pasibaigus sezonui, pasineriu į kulinarijos paslaptis, patinka ką nors skanaus pasigaminti. Kolekcionuoju ženkliukus, senas monetas, jų stengiuosi parsivežti iš aplankytų šalių. Nesu uždara, patinka bendrauti su draugais, kartu leisti laisvalaikį. Negalėčiau gyventi be darbo, nuolat turiu kažką daryti, judėti. Neįsivaizduoju žmonių, kurie nesportuoja.