Norvegus boksuotis moko kupiškėnas

Ir ne koks nors „lietuvių kilmės“, prieš dešimtmečius iš Lietuvos iškeliavęs, gimtąją kalbą užmiršęs. Visiškai ne. Norvegijos boksui nuo šių metų pradžios ėmė vadovauti pats tikriausias lietuvis, gerai žinomas Lietuvos sporto padangėje bokso specialistas, Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro buvęs treneris Julius Kibas.
 

Vadinasi, jokios sensacijos, jokio detektyvo, jokios paslapties, jokios intrigos ?

Visiškai jokios. Pernai, apie spalio mėnesį, man Norvegijos bokso federacija dar kartą pasiūlė tokias pareigas. Yra siūlę ir anksčiau, prieš keletą metų, pamatę, kad Lietuva ir, konkrečiai Panevėžys, vis išugdo neblogų boksininkų. Tada atsisakiau, o dabar darsyk viską apsvarsčiau, sudėliojau visus pliusus ir minusus, pasitariau su šeima, artimaisiais, draugais ir... sutikau. Šį sausį su Norvegijos bokso federacija pasirašiau kontraktą ir tapau Norvegijos bokso vyriausiuoju treneriu. Pradėjau eiti naujas pareigas, pradėjau naują savo gyvenimo ir darbo etapą.
 

Bet tada kyla daugybė kitų klausimų, kurie susilieja į vieną patį didžiausią ir svarbiausią – kaip vaikinukas nuo Kupiškio, kur apie boksą buvo žinoma tik iš laikraščių ir radijo,  tapo ne tik pripažintu bokso specialistu, bet kaip iš viso jis atrado ir susidomėjo tokia nepažįstama sporto šaka?

Čia kalba gerokai ilgesnė... Šeimoje augome septyni vaikai. Tėvas ligotas, visas šeimos išlaikymo krūvis teko motinai. Kad jai būtų lengviau, mano gyvenimas pakrypo tokia linkme: su Kupiškiu atsisveikinau, kai baigęs keturias pradinės mokyklos klases, buvau nukreiptas į Biržus, į J.Janonio vidurinės mokyklos internatą. Biržų mokykloje ir prasidėjo mano kelias į sportą. Biržuose praleidau septynerius metus. Geri tai buvo metai. Kartu mokėsi Saulius Patkauskas, Saulius Venclovas, broliai Linkevičiai, vėliau tapę garsiais krepšininkais. Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad Biržuose sutikau nepaprastą, didžiulių sugebėjimų ir talento žmogų, kurio pavyzdys mane įkvėpė visam gyvenimui. Tas žmogus – mūsų mokyklos kūno kultūros mokytojas, treneris Mykolas Styra. Jis tikrai ne vienam  savo auklėtiniui atvėrė duris į sporto pasaulį, nurodė kelią, kuriuo eiti, išmokė pamilti sportą, kūno kultūrą. Mokytojas ateidavo į mokyklą ankstyvą rytą ir išeidavo iš jos po visų užsiėmimų ir treniruočių tik vėlyvą vakarą. Visąlaik užsiėmęs, jis bet kada rasdavo laiko kiekvienam savo mokiniui, auklėtiniui. Iš jo sklido tokia tikra nuoširdi tėviška šiluma, kad nepatikėti ja buvo neįmanoma. Ypač ją jautėme mes, internatiečiai, gyvenę, augę be tėvų. Mokytojo M.Styros dėka aš mokykloje buvau ir lengvaatletis, ir gimnastas, žaidžiau tinklinį, krepšinį, futbolą. Labiausiai mane traukė futbolas. O bokso mokiausi iš knygų, kadangi jokių bokso sekcijų ar grupių Biržuose nebuvo. Nauda man buvo dviguba, podraug mokiausi ir rusų kalbos. Kitokia kalba knygų apie boksą tada neteko matyti. Sportas – sportu, bet baigęs vidurinę įstojau į Kauno politechnikos institutą. Maniau, turėsiu praktiškesnę, konkretesnę specialybę. Nepavyko. O gal kaip tik pavyko, kadangi tapau bokso treneriu?

Tada KPI studentus tris kartus per savaitę treniravo Algirdas Šocikas, Lietuvos sporto legenda, daugelio to meto paauglių, jaunuolių idealas. Ėmiau uoliai lankyti treniruotes. Po pusmečio įtemptų, kadangi man viskas buvo nauja, treniruočių vasario mėnesį jau sėkmingai dalyvavau Kauno jaunimo pirmenybėse. Mane pamatė Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis bokso treneris Zigmas Katilius, įtraukė į miesto rinktinę. 1967 metų pavasarį jau kovojau Lietuvos jaunimo čempionate. Prasidėjo treniruočių stovyklos, varžybos. Užtat kaipmat pradėjau atsilikti moksle, kaupėsi visokios skolos. Ėmė grėsmingai bauginti braižomoji geometrija. Supratau, kad suderinti intensyvų sportą ir sėkmingas studijas beveik neįmanoma ir iš Politechnikos instituto išėjau. Lukterėjau ir rudenį įstojau į  Kūno kultūros institutą (KKI). Stebėtinai lengvi buvo stojamieji egzaminai. Institute mane bokso mokė puikus specialistas ir nuostabus žmogus Virgilijus Mačiulis, jo auklėtinis - jaunas treneris Algimantas Dikčius. Vėliau į KKI perėjo ir A.Šocikas. Dabar, jau po daugelio metų, galiu tik patvirtinti, kad mano mokytojų pamokos gyvos ir šiandien, kad mane į sportą atvedė puikūs, nuoširdūs žmonės - ne tik geri specialistai, bet ir aukštos kultūros, erudicijos, didelio intelekto žmonės. Iki šiol žavi jų kasdienis noras padėti kitiems, paremti tuos, kuriems tos paramos reikia, savo asmeninius rūpesčius paliekant kitam kartui.
 

Bet nuostabūs studijų metai pralėkė lyg viena diena. Vėl atėjo laikas rinktis tolesnį kelią. Kalbino pasilikti Kaune, žadėjo butą, bet mane traukė Panevėžys. Čia gyveno broliai, seserys. Į Panevėžį kvietė ir vienas mano mokytojų  institute Algimantas Dikčius, tuomet jau dirbęs Aukštaitijos sostinėje. Gavęs paskyrimą, pradėjau savarankišką darbą Panevėžyje. Dar trejus metus pats aktyviai sportavau, tačiau greitai supratau, kad suderinti  trenerio darbą su reguliariu sportu sunkiai įmanoma. Varžybos, stovyklos, tenka ilgesniam laikui palikti vaikus. O jų, smalsių, prieraišių, ir labai nuoširdžių negali palikti nė vienai dienai. Kad nenutrūktų toks reikalingas, bet neretai labai plonytis, trapus tarpusavio ryšis. Vaikai patiklūs, ištikimi. To paties jie reikalauja ir iš tavęs. Jie reikalauja tavęs viso. Todėl atsidėjau vien trenerio darbui. Ir nenusivyliau.
 
O kaip mokiniai?

Panevėžyje savo laiku buvo toks anekdotas. Draugas  klausia draugo: „Koks tavo viršininkas (mokytojas, mokinys, kolega, treneris, bet kas)?“ Draugas atsako: „Na, toks nieko sau...“ Pašnekovas tęsia: „Tau pasisekė. Mano tai viską sau!..“ Savo mokinius, auklėtinius auginau, kad šie nebūtų tokie - viską sau. Stengiausi mokyti, remdamasis tokiais pat principais, kokiais mane ugdė mano mokytojai, treneriai. Kiek tai pavyko, tiksliai ir nepasakysiu... Sykį, turėdamas laiko, pabandžiau suskaičiuoti, kiek kartų mano auklėtiniai yra tapę Lietuvos bokso suaugusiųjų čempionais. Skaičius išėjo nei šioks, nei toks - neapvalus – 29. Patį pirmąjį, Antaną Končį, kolega treneris A.Dikčius perdavė man. Kiti patys žinomiausi: dviejų olimpinių žaidynių dalyvis, 1993 metų Europos čempionas Vitalijus Karpačiauskas, Rimantas Prišmantas, Mantas Papinigis, Henrikas Steponavičius, Rustenis Varneckas, kuris Lietuvos čempionu tapo net penkis kartus - visų nė neišvardysi. Pergalėmis džiaugėmės drauge, kartu aptarinėjome nesėkmes. Skaudu buvo dėl nepelnytų pralaimėjimų. Per 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes teisėjai atėmė medalį iš V.Karpačiausko, skyrę nepelnytą pergalę jo varžovui. Tas pats Vitalijui nutiko ir Danijos mieste Veilėje per Europos čempionatą. Ten V.Karpačiauskas buvo aiškiai pranašesnis už Danijoje natūralizuotą arabą, bet pergalę teisėjai pripažino varžovui Mustafai, vėliau tapusiam čempionu. Dabar džiaugiuosi, kad V.Karpačiauskas, kuris kelis kartus buvo metęs boksą, vėl grįžo į jį ir sėkmingai ugdo čempionus Panevėžio kūno kultūros ir sporto centre. Vitalijaus auklėtiniai jau yra tapę Lietuvos jaunių čempionais.
 

Ar Vitalijus Kličko irgi lankė bokso treniruotes Panevėžyje?

Taip, iš tiesų lankė, treniravosi. Tik gaila, labai trumpai. Vos metus su trupučiu. Apie tas savo pirmąsias  treniruotes Panevėžyje jis pats ir priminė, kai 1995 metais vienu lėktuvu su Ukrainos ir Baltarusijos rinktinėmis iš Minsko per  Kijevą skridome į pasaulio bokso čempionatą Bankoke. Sėdime lėktuve su Ukrainos rinktinės treneriu O.Skvorcovu, kalbamės. Pro šalį eina boksininkai. Vienas iš jų netikėtai, praeidamas: „Zdravstvuite, trener! (Sveiki, treneri)”. “Zdravstvui”, – atsakiau, nekreipdamas didelio dėmesio ir toliau kalbėdamasis su ukrainiečių treneriu. Tik vėliau, kai lėktuvas nusileido ir mes ilgai laukėme kito, mane pasveikinęs boksininkas vėl priėjo ir užkalbino: „Jūs turbūt nebeprisimenate, kai mes keli trečios vidurinės mokyklos mokiniai (jis pradėjo vardyti pavardes), buvome atėję pas jus į maniežą prašytis į treniruotes?“ Tik tada po truputėlį atgaminau atmintyje tuos dešimtmečio senumo epizodus: ištįsėlis dvylikametis Vitalijus Kličko, kuris jau tada buvo mano ūgio, keli jo draugai, pokalbis apie tai, kad nori lankyti treniruotes. O paskui treniruotės. Vitalijus dar atsivedė ir brolį Vladimirą. V.Kličko, nepaisant ūgio, pasirodė labai koordinuotas, greitas, gabus. Deja, nutiko taip, kaip su daugeliu Panevėžio 3-ios vidurinės mokinių, daugiausia Panevėžyje tarnavusių kariškių vaikų. Vieną gražią dieną V.Kličko nepasirodė treniruotėje, paskui kitą, trečią. Klausiu jo draugų – kur Vitalijus. Tie – išvažiavo! Klausiu, kur? Į Kijevą. Paskui, jau belaukdami lėktuvo, išsikalbėjome. Ukrainoje, Kijeve, kur tėvą, sovietų kariuomenės pulkininką, perkėlė iš Panevėžio, jį, Vitalijų, kvietė treniruotis tinklinį, bet jis liko ištikimas boksui. Paskui, dar po kelerių metų, kai V.Kličko pelnė pasaulinę šlovę, buvome susitikę Berlynę. Vitalijus pasakojo apie savo kelią, gailėjosi, kad buvo be reikalo pasukęs į kikboksą, kuris atėmė labai daug, bet jis dabar pamažėle atsigaunąs. Galima sakyti, kad daugkartinis pasaulio čempionas su boksu susipažino ir pirmąsias bokso pamokas gavo Panevėžyje. Šios įdomios istorijos svarbiausia mintis yra ta, kad svarbiausia talentingą vaiką ne tik surasti, bet ir jį išlaikyti, rasti su juo bendrą kalbą, užmegzti tamprų vidinį ryšį. Žinoma, jeigu jo nenutraukia kokios nors nenumatytos priežastys.

Vis dėl to kokia buvo draugystės su norvegais pradžia?

Pažintis su norvegais prasidėjo dar 1992 metais. Kritus geležinei uždangai, mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, prasidėjo intensyvus bendravimas tarp Lietuvos ir Skandinavijos šalių. Norvegai tarsi iš naujo atrado Lietuvą ir pamatė, kad ir nedidelėje  mūsų šalyje yra boksas, yra visai nebloga lietuviška bokso mokykla. Tos mokyklos kūrėjai ir puoselėtojai buvo visi mano mokytojai – treneriai A.Šocikas Z.Katilius, V.Mačiulis, A.Dikčius. Norvegai jau tada ėmė kviestis mane, kaip trenerį, pas save padėti vienam ar kitam klubui. Kodėl mane, kodėl iš Panevėžio? Tai metais Lietuvos rinktinėje visada būdavo du trys boksininkai – V.Karpačiauskas, R.Prišmantas, Kvedaravičius. Aš nuvažiuodavau. Nuo to ir prasidėjo visos pažintys, užsimezgė patikima draugystė. Jau 1995 m. man pasiūlė dabartines pareigas. Atsisakiau. Prieš trejus metus vėl kvietė į fiordų šalį. Atsisakiau dar sykį. Bet kai 2009 metų spalio mėnesį darkart pasiūlė šį darbą Norvegijoje, jau pažadėjau rimtai pagalvoti. Pagalvojau, o toliau jau viskas žinoma... Pradėjau eiti naujas pareigas.
 

Kaip ten, Norvegijoje?

Ten viskas kitaip. Boksas silpnas. Bet žmonės stiprūs, sveiki, užsigrūdinę. Ne pavydūs. Ne intrigantai. Norvegijos čempionate dalyvavo tik 29 boksininkai. Nėra trenerių, nėra kas juos ruoštų. Kai kuriuose klubuose dirba visiški savamoksliai ir dirba nekaip, kai kuriuose klubuosse treneriai jaunesni už savo auklėtinius. Boksas nėra populiarus. Kaip ir krepšinis. Populiarios sporto šakos - moterų ir vyrų rankinis, moterų ir vyrų futbolas. Futbolo federacija užima penkių aukštų pastatą Oslo centre.  Apie žiemos sporto šakas, manau, kalbėti nereikia. Bet jau yra ir gabaus bokso treniruotes lankančio jaunimo, kuris artėja prie Lietuvos lygio. Man suteiktos geros darbo sąlygos. Gyvenu daugiausia viešbučiuose, kur reikia nuveža, atveža. Mano pareigos – kontroliuoti klubų darbą, rengti rinktines tarptautinėms varžyboms. Pagrindinė užduotis – pasistengti, kad koks nors Norvegijos boksininkas patektų į Londono olimpines žaidynes. Kai prabilau, kad prieš atsakingas varžybas reikalingos 10–14 dienų treniruočių stovyklos, jie buvo nustebę: „Oi, kiek daug, kiek ilgai“. Bet kai paaiškinau ir įrodžiau, kad per dviejų dienų įprastinį norvegišką ikišiolinį „pasikutenimą“ prieš varžybas nieko nenuveiksi, norvegai ir jų bokso federacija sutiko. Juolab, kad žiemos sporto šakų atstovai ten stovyklauja beveik ištisus metus. Treniruočių stovyklas esame numatę rengti Lietuvoje ir Ukrainoje, kad būtų kuo didesnė nauda mano naujiesiems auklėtiniams. Per stovyklas jau ir man pačiam tenka imtis trenerio praktinio darbo. Konsultacijų nebeužtenka. Kad Norvegijos boksui būtų geriau, kad būtų pažanga, reikia boksą ne tik populiarinti, bet ir keisti rengimo sistemą, pradėti boksininkus rengti nuo 12 metų, o ne nuo 14, kaip daroma dabar. Bazių nemažai, jos pakankamai geros, erdvios, tik pačioje sostinėje prasčiau. Bet ir Osle tokia bazė greitai atsiras.
 

Norvegijoje sutinku nemaža lietuvių. Ypač vasarą. Jie čia atvažiuoja ne atostogauti, o padirbėti. Ir dirba tokius darbus, kokių patys norvegai dirbti nelabai nori. Bet mūsiškiai nesiskundžia. Vasarą dirba, o paskui grįžę namo visą žiemą ramiai gyvena. Man pagal kontraktą Norvegijoje arba su rinktine reikia praleisti aštuonis mėnesius per metus. Ir nebūtinai ištisai. Tą laiką galiu pasiskirstyti kaip tinkamas.
 

Kokia jūsų sutartis su Norvegijos bokso federacija?

Ji gera abiem pusėm. Bent jau man tai tikrai. Per visą netrumpą savo darbo treneriu laiką esu vadovavęs visų amžiaus grupių Lietuvos bokso rinktinėms. Ir visoms – tik taip vadinamais „visuomeniniais pagrindais“. Vadinasi, už ačiū. O juk tai kasmet pačios tikriausios parduotosios vasaros, paaukotos vadinamam bendram labui. Šį sykį viskas kitaip. Šį sykį jau aš sakiau "ačiū . Už įdomų darbą ir patrauklų kontraktą. Jis galioja iki 2012 metų Londono olimpinių žaidynių. Kas paskui – pamatysime.