Apie pergalės džiaugsmą – pro ašaras

Šiemet daugkartinė Lietuvos moterų rankinio čempionė „VPU Šviesa-Eglė“ šventė neeilinę pergalę. Įtikinamai laimėjusios reguliarųjį čempionatą, per kurį tik vienąsyk pralaimėjo ir kartą sužaidė lygiosiomis, „eglutės“ sezono finiše per didžiojo finalo mačą bendru rungtynių rezultatu 3:1 nurungė savo nuolatines varžoves „Eastcon AG-Vilniaus kolegijos“ rankininkes ir dvidešimtą kartą per atgautos nepriklausomybės laikotarpį tapo Lietuvos čempionėmis. Pakeliui į šią pergalę daugkartinės čempionės šiemet laimėjo ir LRT taurę.
 

Atrodytų, tik džiaukis, triumfuok ir plok rankomis. Tačiau tai džiaugsmas su nemaža liūdesio priemaiša. Taip mano čempionių vyriausioji trenerė Laima Kavaliauskienė ir treneris Juozas Žala.

Džiaugsmas ir liūdesys drauge

L.Kavaliauskienė: "Lietuvos moterų čempionatas kasmet vis silpnėja ir silpnėja. Taip yra dėl įvairių priežasčių. Pagrindinė – geriausios rankininkės išvažiuoja iš Lietuvos. Jau ir dabar, vos sezonui pasibaigus, girdėti, kad nemaža žaidėjų iš Kauno, Vilniaus komandų važiuos į užsienį ieškoti laimės ir geresnio gyvenimo. Aš, kaip trenerė ir kaip buvusi Lietuvos rinktinės trenerė norėčiau, kad merginos, trokšdamos tobulėti sporte, patektų į geriausias užsienio komandas, o paskui atstovautų Lietuvai Europos, pasaulio čempionatuose. Deja, taip nėra. Dauguma išvažiavusiųjų įsitaiso bet kur ir ilgainiui sportinio tobulėjimo kelias jų nebedomina.
 

Apie būsimą žaidėjų nutekėjimą, o jis tikrai bus, ir apie būsimą Lietuvos čempionatą, imu galvoti su didele baime. Baugu, ar jis iš viso įvyks. Gaila, kad šiemet, baigiantis čempionatui, subyrėjo Kauno komanda, lyginant su ankstesniais metais susilpnėjo panevėžiečių, nors šiemet jos ir laimėjo bronzos medalius. Pagrindinė žaidėju išvažiavimo iš Lietuvos komandų priežastis – lėšos. Merginos priverstos žaisti už dyką. Atėjo laikas, kad savo komandų jų vadovai jau nebegali nei aprengti, nei apauti. Ką jau kalbėti apie treniruočių stovyklas?! Jau kuris metas mūsų geriausios komandos nebedalyvauja Europos turnyruose. Kad Lietuvos moterų rankinio reikalai prasti, parodė ir Lietuvos nacionalinės rinktinės pasirodymas Europos čempionato atrankos varžybos, kuriose mūsų komanda pralaimėjo visas rungtynes. Tiesa, šiemet laukiama, kad į Lietuvos čempionatą grįš Šiaulių ir Pasvalio rankininkės, tačiau vargu ar jį bus galima vadinti Lietuvos moterų čempionatu, kadangi jame žais 16-17 metų moksleivės. Tikrai bus nebe moterų lyga – viskas pastebimai, bet per greitai atjaunėja. Jei dar labiau susilpnės čempionatas, jam gresia subyrėjimas.


 

Mūsų komanda pergalingai pradėjo ir taip pat baigė šį Lietuvos čempionatą, nors iš komandos į Kiprą iškeliavo dvi pajėgios žaidėjos – Sandra Rugienytė ir Vitalija Lebelionytė. Šiemet jau tikrai mūsų komandą paliks geriausia jos žaidėja Živilė Jurgutytė. Kad tik per vasarą dar kuri nors rankininkė nesugalvotų pasekti Živilės pavyzdžiu. Lietuvos čempionatas mums praėjo sėkmingai, įvykdėme visas sau keltas užduotis. Tačiau psichologiškai šis čempionatas buvo itin sunkus. Neaiški ateitis, nuolatinė lėšų stoka slėgė merginas, slėgė trenerius. Merginos, kad galėtų sėkmingai mokytis, kad galėtų susimokėti už mokslą, ėmė dirbti. Mums strigo treniruočių ciklas. Kaip jaustis treneriams, kai girdi žaidėją su ašaromis akyse sakančią: „Atsiprašau, nebegaliu toliau žaisti, reikia mokėti už mokslą, reikia dirbti...“ Arba ką daryti, kai žaidėja po naktinės pamainos ateina į rytinę treniruotę, visą naktį dirbusi padavėja bare ir sako: „Trenere, neišgyvenkite, aš pailsėsiu ir galėsiu žaisti...“ Ir žaidžia. Tačiau ar tai yra gerai? Ar gerai, kad mes savo žaidėjų nebegalime aprūpinti normaliomis sąlygomis? Ir kaip po viso to reikalauti gero žaidimo?
 

Laimei, prieš finalines LRT taurės varžybas, prieš didįjį Lietuvos čempionato finalą mūsų komanda sugebėjo susitelkti ir pelnytai nugalėjo. Kad šiemet viską laimėjome, lėmė intensyvios treniruotės. Turime ilgesnį atsarginių žaidėjų suolelį, turime nemažą patirtį, turime ir jaunų, perspektyvių žaidėjų. Nors pagrindinį krūvį atlaikė 8-9 žaidėjos. Ačiū joms už tai. Živilė Jurgutytė per pastaruosius metus išaugo į aukšto lygio žaidėją, komandos lyderę.  Didžiulę pažangą padarė Viktorija Giedroit. Ji puikiai įsiliejo į komandą ir tapo stabilia, rezultatyvia pagrindinės sudėties žaidėja. Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjos Daiva Aleksandravičiūtė, vartininkė Renata Beinorytė per lemiamas kovas atsiskleidė iš pačios geriausios pusės. Julija Šalengaitė, suradusi galimybių prieš finalines varžybas tinkamai pasitreniruoti, per lemiamas rungtynes jau žaidė puikiai. Raminta Gaidytė jau irgi įnešė nemažą indėlį į mūsų pergalę. Naudingiausia finalinio ketverių rungtynių mačo žaidėja pripažinta Laima Pavydytė iš tiesų buvo naudingiausia komandai savo patirtimi, darbštumu, sumanumu,  protingu žaidimu. Laima buvo tikras mūsų komandos saugumo garantas, visur kiekvienoje pozicijoje tinkanti žaidėja. Nepabuvo tik vartininke, bet manau, kad ir ten ji tiktų.
 

J.Žala:  "Labiausiai žeidžia tai, kad esame niekam nereikalingi. „Byrėkite, byrėkite, kol pagaliau patys ir subyrėsite...“ - toks maždaug yra miesto valdžios, nesakau „miesto sporto valdžios“, kadangi pastarosios iš viso tarsi nėra, požiūris į mūsų komandą ir į rankinį. „Verskitės patys, pačios kaip norite, o mes palauksime, kol jūsų iš viso nebeliks...“ - argi ne taip galvoja sostinės vadovai?  Su didžiule pompa Vilniaus rotušėje pagerbti  Lietuvos krepšinio čempionai. Dar ne taip seniai toje pačioje rotušėje buvo deramai ir labai gražiai pagerbiami ir visų kitų sporto šakų Vilniaus čempionai ir čempionės. Šiemet Lietuvos čempionėmis tapo „VPU Šviesos-Eglės“ rankininkės ir „Tauro“ sporto mokyklos tinklininkės. Ar kas nors pagerbė šias komandas? Jeigu atvirai, tai paprasčiausia diskriminacija, toks siauras požiūris į sportą. Nusifilmuoti, nusifotografuoti su krepšininkais, dar kur nors ką nors apie juos gražiai pakalbėti, pašnekėti mūsų merui ir fotografuotis su sportininkais itin mėgstančiam vicemerui – didžiulė garbė, visa Lietuva mato ir girdi. Ką čia kažkokios rankininkės ar tinklininkės!... 
 

Apmaudu. Nėra jokio dėmesio rankiniui. Nėra dėmesio – nėra paramos. Viskas atiduodama krepšiniui. Dabar – dar ir futbolui. Todėl ypač neramu dabar, kai gresia  Vilniaus didžioji sporto reforma. Jei įvyks tai, kas planuojama, jei į vieną vietą bus sugrūsti krepšinis, futbolas, rankinis, regbis, tinklinis, jau dabar aišku, jog čia liks tik krepšinis ir futbolas. Užuot kėlę sostinės sporto lygį, rūpinęsi sporto bazėmis, pseudo reformatoriai  pasiryžę negrįžtamai sugriauti tai, kas dar yra likę, gviešiasi į sporto mokyklų patalpas, žemės plotus.
 

Vien iš rėmėjų paramos „VPU Šviesa-Eglė“ sunkiai išgyvens. Be to, ir rėmėjai nori iš mūsų pergalių tarptautinėje arenoje. O kaip jas pasiekti, jei mes nebegalime sudurti galo su galu, jei merginoms sportas, anksčiau gerokai padėdavęs mokytis, studijuoti, dabar tapo nebe patrauklus. Vilniaus valdžia tvirtina – nėra lėšų. O kur jos nueina? Niekam, kiek nors galvojančiam, niekaip neaišku, kuo užsiima vadinamasis Vilniaus olimpinis sporto centras? Juk tai legali valdiškų pinigų ėdžia, tarifikuojant dubliuojami treneriai, sportininkai. Ir jokia kontrolė, jokie tikrintojai to nieko neveikiančio olimpiečių centro nepasiekia.
 

Tokios tad liūdnos mintys, džiaugiantis čempionių medaliais. Mes vis byram, byram ir niekaip nesubyram. Kad ir kaip mūsų nedraugai lauktų „Eglės“ klubo subyrėjimo, manau, kad jie nesulauks".
 

Laima Pavydytė, „VPU Šviesa-Eglė“ žaidėja žaidėja: "Iš tiesų per šį čempionatą buvo labai nelengva. Ypač toms merginoms, kurios ėmė dirbti. Man šiek tiek lengviau, kadangi jau trečius metus mokytojauju Maišiagalos LDK Algirdo vidurinėje mokykloje. Geranoriška mokyklos direktorė, geranoriškas mane, kai reikia, pakeičiantis kolega. Bet vis tiek tenka sparčiai palakstyti maršrutu Maišiagala – Vilnius. Jei paviršutiniškai žvelgsime į šių metų čempionato rezultatus, atrodys, kad mes laimėjome labai lengvai. Tačiau iš tiesų viskas buvo ne taip. Ypač nervingas buvo didysis finalas, kai per trečias jo rungtynes pergalę išplėšėme paskutinėmis rungtynių sekundėmis. Man įteikė prizą kaip naudingiausiai finalinių varžybų žaidėjai. Ne man spręsti, ar buvau verta. Galvoju, kad mūsų pergalė - visos komandos ir itin reiklių trenerių nuopelnas. Smagu, kad didelę pažangą padarė mūsų jaunosios žaidėjos".
 

Živilė Jurgutytė, „VPU Šviesa-Eglė“ žaidėja žaidėja: "Man šie metai ypatingi. Ne tik sėkmingai baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, darsyk tapau Lietuvos čempione, bet ir buvau pripažinta geriausia čempionato žaidėja. Maža to, gavau rimtų kvietimų žaisti gerose užsienio komandose ir jau galiu rinktis. Buvusi mūsų komandos draugė Auksė Rukaitė su Liublino komanda tapo Lenkijos čempione. Kur pasisuks mano kelias, dar nežinau. Gal irgi į Lenkiją, o gal ir dar toliau. Išvažiuodama palinkėsiu mūsų draugiškoms „eglutėms“ kuo didžiausios sėkmės, o mūsų klubui – tolesnių pergalių".