Į valtį - ir su naujokais, ir su čempionais

Šie metai irklavimo treneriui vilniečiui Virgaudui Leknickui – patys įspūdingiausi. Jo mokinys Dominykas Jančionis, irkluodamas porinę dvivietę su kauniečiu Aurimu Adomavičiumi, tapo pasaulio jaunimo iki 23 m. čempionu 

Kaip pavyko surasti tokius talentingus irkluotojus?, - paklausiau Virgaudo Leknicko.
Dominyką Jančionį užsiauginau nuo jaunų dienų. Prieš penkerius metus stovyklavau Trakuose ir jis pats atėjo į treniruotę. Dominyką iš karto įsisodinau į porinę dvivietę, apiplaukėme ežerą, grįžome į krantą ir pasakiau, kad iš šito vaikino išaugs čempionas. Jis – tvirtas vaikinukas, kelerius metus lankė plaukimą.

Labai gerai jaučia valtį, pirmą kartą į ją sėdęs, nesusikaustė, o jautėsi laisvai. Jo porininkas Aurimas Adomavičius – kaunietis. Jį surado treneris Antanas Lavickas, o dabar jau kelerius metus tobulina Vytautas Valionis. Abu irkluotojai į porinę dvivietę sėdo praėjusiais metais pavasarį po Lietuvos irklavimo federacijos taurės varžybų.

Abu gana sėkmingai debiutavo praėjusiais metais per pasaulio jaunimo čempionatą Trakuose, kur užėmė penktą vietą. Abu sportininkai  - jauni, puikių duomenų, fiziškai stiprūs. Abu puikiai sutaria: jeigu irkluotojams  nesiseka, vienas kito nekaltina, o priekaištus pažeria man, sakydami: treneri, kodėl mūsų valtis neina?.

Labai svarbu, kad Dominyku su Aurimu analizuoja klaidas, ištikus nesėkmei nešnairuoja  vienas į kitą. Šiemet abu įstojo studijuoti į Lietuvos edukologijos universitetą – kartu mokysis, kartu treniruosis. Tai – didelis privalumas. Kai komanda bus vienoje vietoje, gal gausime kokį finansavimą.

Šiemet pasaulio čempionai dalyvavo treniruočių stovykloje Graikijoje, treniravosi pagal italo Giovanni Postiglione sudarytą planą ir mokėsi iš mūsų olimpiečių.

Į pasaulio jaunimo pirmenybes Austrijoje vykote nežinomi, o grįžote – čempionais. Kas nulėmė pergalę?
Kai per kvalifikacines varžybas Dominykas su Aurimu pirmavo kone visą distanciją ir tik nežymiai pralaimėjo vokiečiams, giliai širdyje pradėjau tikėti, kad galime tapti čempionais. Sportininkams apie tai pasakiau, kad yra šansas ir jo negalime išleisti iš rankų. Visą sezoną jie lenktyniavo stabiliai, per „Gitarinių irklų“ regatą atkakliai pasipriešino Rolandui Maščinskui ir Rolandui Ritteriui.

Mums labai trūko tarptautinių startų, auklėtiniai virė savo sultyse. Mes iššokome kaip tas Pilypas iš kanapių ir nugalėjome. Finale pergalę išplėšėme paskutiniuosiuose 500 m distancijos metruose, kada aplenkėme pirmavusius čekus. Aurimas su Dominyku nustebino visus – ir save, ir mane, ir Lietuvos irklavimo federaciją.

Manau, kad mums pergalę nulėmė geras mokinių darbas žiemą. Be galo esu dėkingas Giovanni Postiglione ir Mykolui Masilioniui, kuris buvo Graikijoje ir dirbo su irkluotojais.

Namie daug dėmesio skyriau technikai, kadangi ji dar šlubuoja. Tai, kad pavyko laimėti aukso medalius, didžiulis ir „Glorijos“ irklavimo klubo bei jų vadovų Ingos bei Edmundo Daukantų nuopelnas. Mes be jų – kaip be rankų. Kai rengėmės čempionatui, jie mums pirko benziną, davė porinę dvivietę, irkluotojus apgyvendino „Trasalio“ viešbutyje.

Ar porinė dvivietė – pasaulio čempionų pašaukimas?
Ko gero. Gal per garsiai pasakysiu, bet mūsų pagrindinis tikslas – tapti geriausia pasaulio porinės dvivietės įgula. Galvojam apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, nes koks kareivis nenori būti generolu. Norėtųsi, kad sportininkai kitąmet turėtų daugiau tarptautinių varžybų, dalyvautų Pasaulio taurės varžybose. 

Norėjau, kad Aurimas su Dominyku šiemet dalyvautų Universiadoje, kur, neabejoju, būtų laimėję aukso medalius. Tačiau porinę dvivietę Kazanėje buvo patikėta irkluoti olimpiečiams Rolandui Maščinskui ir Sauliui Ritteriui.

Ar nepagalvoji, jog mūsų olimpiečiai, Londone irklavę finale ir užėmę šeštą vietą, taip pat norės dalyvauti savo antrosiose olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire?
Mes visą gyvenimą tikrai nebūsime antri, juos nugalėsime! (šypsosi ...). Tai – mūsų   tikslas. Labai gerai, kai yra į ką lygiuotis ir ko siekti.   



Pats irgi buvai gero lygio irkluotojas, daugkartinis Lietuvos čempionas, SSRS čempionatų medalininkas. Vadinasi, paneigi taisyklę, kad geram sportininkui nelemta būti geru treneriui?
Taip išeina.  Gimiau Anykščių rajone, Pikūnų kaime. Jau nuo ketvirtos klasės daug dirbau kolūkyje. Ravėjau ir kasiau bulves Elmininkų bandymų stoties  ekperimentiniame ūkyje, užsidirbau pirmuosius pinigėlius, nes norėjosi ir dviračio, laikrodžio. Sportu mažai domėjausi, nes nebuvo kada. 

Lankydamas šeštą klasę, už savo pinigus nusipirkau turistinį dviratį. 1976 m. atvažiavau į Vilnių studijuoti Technologijos technikume geologijos. Ištįsau (dabar ūgis – 197 cm), porą metų lankiau lengvosios atletikos pratybas, šokinėjau į aukštį ir į tolį. Pradėjus augti svoriui, pamačiau, kad geru lengvaatlečiu netapsiu.

Irklavimo trenerė Palmyra Gedgaudienė rinko grupę, kurioje 1978 m. atsidūriau ir aš. Tada man buvo 19 metų. Pirmuoju treneriu tapo Rimantas Kasčiūnas, išugdęs puikius irkluotojus  Aivarą  Karalių, Artūrą Jukną. Norėjau išbandyti save, kadangi vaikystėje, sprogdindamas surastą užtaisą, vos likau gyvas - netekau tiktai abiejų rankų kelių pirštų. Dvi savaites teko praleisti ligoninėje.

Kai vėliau mano treneriu tapo Ričardas Vaitkevičius, jis per treniruočių stovyklą Gruzijoje į dvivietę su vairininku susodino su Jonu Vilku (krepšininko Jono Valančiūno tėvu – aut. past.), su kuriuo puikiai sutariau ir gerai sekėsi irkluoti. 1979 m. laimėjome tarptautinę „Gintarinių irklų“ regatą – tai buvo mano pati pirmoji svaresnė pergalė.  Tada „Komjaunimo tiesa“ išspausdino rašinį apie mus „Patirties ir jaunystės lydinys“.

Vėliau irklavau garsiąją pavienę keturvietę, kurioje buvo Valdas Vilkelis, Virginijus  Inokaitis ir Edvardas Smilingis. 1980 m. tapome SSRS profsąjungų čempionais, vėliau aukso medalius iškovojome dar keturis kartus, 1983 m. per SSRS čempionatą bei tautų spartakiadą laimėjome bronzos medalius, 1985 m. laimėjau SSRS taurę. 

Sportuodamas savo tikslą pasiekiau: 1981-1983 m. patekau į SSRS rinktinę, tačiau pasaulio čempionatuose neteko dalyvauti. 1985 m mano sportinė karjera baigėsi, nes nebuvo tikslo toliau sportuoti. Jau buvau sukūręs šeimą (1984 m.) su aštuonvietės irkluotoja Violeta Tidikyte.

Kada pradėjai dirbti treneriu?
1986 metais. Pasirinktąją geologiją, kurią studijavau, nustūmiau į šoną, toje srityje atlikau tiktai praktiką – buvau nusileidęs į šachtas Soligorske (Baltarusija), kur yra didžiulės kalio druskų kasyklos, žvalgėmės naftos Kelmės rajone. Tačiau geologija nebuvo mano pašaukimas.

Baigęs Technologijos technikumą, iš karto įstojau į Kūno kultūros institutą. Studijavau neakivaizdiniu būdu, įgijau diplomą. Treneriu dirbau su pertraukomis. Ne iš gero gyvenimo teko palikti mėgstamą darbą. Augo vaikai, o pirmaisiais nepriklausomybės metais iš trenerio atlyginimo buvo neįmanoma pragyventi.

Su žmona (dabar ji – „Versmės“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja ir neįgaliųjų vaikų kinezetarapeutė) sukome galvas, kaip gyventi toliau. Abu pradėjome megzti ir siuvinėti, porą metų dirbau įmonėje, kuri prekiavo metalais, vėliau šešerius metus buvau apsaugininkas Taupomajame banke.

Per tą laiką niekada neatitrūkau nuo irklavimo, į „Žalgirio“ irklavimo bazę ateidavau pasitreniruoti, dalyvaudavau veteranų varžybose. Lietuvos irklavimo federacijos generalinės sekretorės Ingos Daukantienės pakalbintas, 2006 m. grįžau į trenerio darbą ir dabar dirbu Vilniaus „Sietyno“ mokykloje. 

Esu visas atsidavęs mėgstamai sporto šakai. Treniruoju dar ir jaunuosius irkluotojus, todėl jų negaliu palikti vienų ir išvažiuoti į treniruočių stovyklas. Mokykloje nėra trenerio, kuris mane pavaduotų.  Su žmona norėjau sudaryti brigadą ir jaunimą treniruoti kartu, tačiau tam mano sumanymui nebuvo pritarta.  

Koks tavo pagrindinis darbo principas?
Esu tvirtai įsitikinęs, kad, jeigu treneris neirkluoja, nesėdi valtyje su savo mokiniais, jis - nevisavertis treneris. Treneris turi jausti valtį, visus irklavimo niuansus. Ne veltui sakoma, kad irklavime laimi ne stipriausias, o tas, kuris gerai jaučia valtį. Į valtį sėdu ir su pradedančiaisiais, ir su pasaulio čempionais Dominykiu Jančioniu bei Aurimu  Adomavičiumi.

Šiais metais man buvo sudarytos ypač puikios sąlygas dirbti. Trakų irklavimo bazės direktorius Jonas Čižauskas prie irklavimo dirbtuvių man davė „būdelę“, kurioje nuo gegužės mėnesio iki pasaulio čempionato Austrijoje galėjau gyventi, nereikėjo kasdien iš Vilniaus važinėti į Trakus. 

Per šiemetinį pasaulio jaunių čempionatą Trakuose dirbo visa mano šeimyna - žmona Violeta teisėjavo, dukra Giedrė, Vilniaus universiteto ketvirtakursė, dirbo savanore, o aš – fotografavau. Tiktai sūnus Darius, mėgstantis pairkluoti savo malonumui, šįkart buvo užsiėmęs savo reikalais.