Ieškoti kelio namo padėjo lenkai

Zalcburgo stadione buvo kur kas mažiau lietuvių negu "Žalgiriui" pradedant žygį Europoje per išvyką į Dubliną. Ir ne dėl to, kad Vilniaus klubo gerbėjai nujautė tragišką sutriuškinimą 0:5.

Jau ketvirta tarptautinė išvyka šią vasarą gerokai patuštino "Pietų IV" fanų kišenes. Bendro autobuso kelionei į Austriją surinkti nepavyko, skristi čarteriniu reisu su "Žalgirio" klubu sau leisti gali tik vienas kitas, tad kiekvienas aistruolis ar kiekviena fanų grupelė rengė kelionę patys sau.

Dauguma pasirinko savo vairuojamus transportus ir vyko, kas automobiliais, kas išsinuomotais nedideliais mikroautobusais.

Kad toks keliavimo būdas nėra labai patikimas galėjo įsitikinti vieno automobilio ekipažas, kuriam teko namo sukti nuo Lenkijos, mašinai sugedus.

Pirmyn

Ketveriukė aistruolių į Zalcburgą patraukė geležinkeliais. Kelionė traukiniais kiek brangesnė nei automobiliais, bet kur kas patogesnė, o ir įspūdžių iš jos dažniausiai dažniausia būna daugiau nei keliaujant automobiliu ar autobusu.

Tvarkaraščiai, darbai, o ir nenoras leisti papildomus pinigus nakvynei lėmė mūsų pasirinkimą vykti į Zalcburgą taip, kad atkeliautume tenai vos prieš pusantros valandos prieš mačą. Trečiadienį po vienuoliktos ryto pajudėjus iš Vilniaus, Lenkiją pasiekėme trimis transporto priemonėmis. Šiais laikais jau nėra anksčiau kursavusio traukinio Vilnius - Šeštokai, kuriuose perlipdavai į traukinį iki pat Varšuvos. Dabar reikia vykti į Kauną, tenai palaukti traukinio į Šeštokus, o juose perlipti į autobusą, kuris per pusę valandos vieškeliais tave nugabena į Trakiškes, iš kur ir startuoji toli vežančiais traukiniais per Lenkiją.

Varšuvoje reikia peršokti iš vieno traukinio į kitą, kuris jau skuodžia į Čekiją. Perlipimui - kelios minutės. Būtina iš anksto sužinoti, kurioje iš trijų Lenkijos sostinės stočių tas laikotarpis tarp pirmojo traukinio atvykimo ir antrojo išvykimo yra ilgiausias.

Bohumine tarptautinis traukinys "Chopin" skyla į tris dalis. Pirmoji dalis keliauja į Vieną, antroji - per Slovakiją į Budapeštą, trečioji suka į Prahą.

Bet mums Bohumine teko kelias nakties valandas palaukti traukinio į Brno. Paryčiais iškeliavę iš Čekijos-Lenkijos pasienio miestelio keturiais traukiniais pasiekėme kelionės tikslą. Viena bėda, kad perėjimai iš traukinio į traukinį - gana trumpi. Pavalgyti kokiame stoties barelyje nespėsi.

Zalcburge

Turint bilietą į futbolo rungtynes Zalcburge visą dieną gali važinėti miesto transportu nemokamai. Tiesa, mums važinėti buvo neypač kada. Su visais krepšiais vilkomės į stadioną troleibusu per visą miestą. "Red Bull arena" yra Zalcburgo šiaurės vakarų pakraštyje, visai netoli Vokietijos sienos.



Į stadioną susirinko 37 aktyvūs "Žalgirio" aistruoliai (įskaitant ir paramą iš Klaipėdos bei Kijevo), panašiai tiek - pasyvių. Neaišku ar aktyviais ir pasyviais galima vadinti kroato "Žalgirio" legionieriaus Lukos Peričiaus gimines. Kurį laiką grupelė kroatų stovėjo ir žiūrėjo rungtynes, bet kuo daugiau "Žalgiris" leido įvarčiu, tuo garsiau jį palaikė, bandydami prisidėti ir prie "Pietų IV" dainų.

Tai vienur, tai kitur matėsi ir lietuviškų trispalvių, išsimėčiusių šeimininkų tribūnose. Todėl kiek "Žalgirio" gerbėjų buvo iš viso - sunku pasakyti.

Atėjus 6000 žiūrovų didelis "Red Bull arena" stadionas atrodė tuščias. Jokios futbolo atmosferos čia nesijautė, nors mačo organizatoriai ir bandė įvairiais būdai įšildyti publiką.

Daug kur Europoje nemėgstami aktyvieji "Red Bull" gerbėjai irgi didelio įspūdžio nepadarė. Gana skurdus repertuaras ir vokiškam palaikymo stiliui būdingos labai ilgos pauzės.

Tarp lietuvių ir vietos fanų konfliktų nebuvo. Tiesa, ir jokių kitokių kontaktų.

Skirtingai, nei šeimininkų fanai, "Žalgirio" ultros savus palaikyti bandė visą mačą. Netilo ir varžovams vis auginant persvarą aikštėje.

Po rungtynių už tai susilaukė komplimento iš trečiosios šalies - Vienos "Rapid" spalvomis dėvinčio vyruko nykščio, pakelto į viršų ir šūksnio "Respect, grun weiss".

Dauguma "Žalgirio" aistruolių į tėvynę patraukė iškart po mačo, o pora grupelių liko viename vietos hostelyje. Viena jų žadėjo dar dieną-kitą paturistauti po Zalcburga, kita - mes, kuriems tinkamas traukinys turėjo išvykti ryte.

Atgal

Kelias atgal vingiavo per Vokietiją. Vargu ar jį buvo pavadinti labai maloniu. Kas Vokietijoje yra prastesnio nei Lenkijoje ar Čekijoje, tai traukiniai. Tiksliau - modernūs jų vagonai su neatsidarančiais langais ir vos veikiančiais kondicionieriais. Kai į tokį prilipdavo daugiau žmonių, negu į Vilniaus miesto transportą piko metu, karšta būdavo ir ne pačią karščiausią kelionės dieną.

Vroclave pasielgėm žioplai. Įlipę į traukinį ir jam pavažiavus gerų 10 minučių, sužinojome, kad jis rieda toli gražu ne į rytus (Varšuvą), o į šiaurę (Gdynė). Ir į traukinį, kuris iš Varšuvos išvyksta Lietuvos sienos link, mes niekaip nespėsime.

Ieškoti išeičių paklydusiems lietuviams padėjo ir pakeleiviai - jaunas vaikinas iš Kenčyno ir stambus vyriškis iš Poznanės. Ir dar kartą įrodė, kad lenkai toli gražu ne vien blogo lietuviams linkintys monstrai, kaip dažnai atrodo iš stadiono tribūnos.

Bent iki tol, kol nesutinki jų futbolo chuliganų. Tų mes nesutikome. Nors ir penktadienį, ir šeštadienį Lenkijoje vyko visų lygų mačai.

Teko keisti maršrutą ir skambučiais žadinti iš miego draugus Vilniuje. Viskas pavyko gerai - į šiaurę tai ne į vakarus ar pietus. Kitais keliais priartėjome prie Lietuvos sienos į už 100 km nuo jos esantį Elko miestelį. Kur teko nutraukti kelionę geležinkeliu ir sulipti į netrukus atvykusį mūsų gelbėti automobilį. Namuose buvome vos valandą vėliau nei planavome.