Su niekuo nesulyginama pergalė

„2003 metų Europos čempionato auksas yra pati reikšmingiausia mano karjeros pergalė. Jos negalima sulyginti su niekuo“, - taip praėjus dešimčiai metu net negalvodamas tikina vienas auksinės pergalės kalvių Kšyštofas Lavrinovičius. Likę „auksinės rinktinės“ karžygiai jau rugsėjo 14 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje stos į nepakartojamą kovą legendiniai pergalei atminti.

Būtent 2003 metų rugsėjo 14 dieną Lietuvos rinktinė Stokholme iškovojo Europos čempionų karūną. Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Eurelijus ir Mindaugas Žukauskai bei kiti „auksinės rinktinės“ nariai mes iššūkį „EuroStars“ komandai, sudarytai iš tų laikų garsių Rusijos, Graikijos, Ispanijos, Latvijos ir kitų valstybių rinktinių krepšininkų.

„Pagalvojau, tai tikrai jau kiek laiko praėjo...10 metų, - stebisi K.Lavrinovičius. - Žinoma, visi prisimena šią pergalę ir apie ją kalba, todėl ji tikrai nepasimiršta. Matyt, jeigu nebūtume laimėję, tai laikas nuo pergalės dar greičiau bėgtų“.

Tiesa, paties Kšyštofo, kaip ir rinktinės trenerio Gintaro Krapiko bei techninio vadybininko Juozo Petkevičiaus atminimo renginyje greičiausiai neišvysime. Jie dalyvaus 2013 metų Europos čempionate Slovėnijoje.

„Nežinau ar mes patys galingiausi, čia jau jums spręsti (juokiasi, - red. past.) Mes tokie pat žmonės, kaip ir kiti. Neskirstome žmonių į tuos, kurie turi medalį ir, kurie neturi. Po šio čempionato turėsime visi. Ši rinktinė tikrai galinga, turime potencialo, puikaus jaunimo. Čia visi ne tik puikūs krepšininkai, bet ir nuostabios asmenybės, atmosfera vyrauja labai puiki“.

Broliu vadinamas krepšininkas juokiasi, kad tada 2003 metais jis nacionalinėje komandoje buvo vienas jauniausių, o dabar yra priskiriamas jau prie „senių“.

„Net keista pagalvojus, - purto galva sunkusis kraštas. - Tada mano didžiausias noras buvo padėti komandai. Tai buvo pirmi mano oficialūs metais nacionalinėje komandoje. Žinoma, keičiasi žmonės, keičiasi ir pats krepšinis. O pati rinktinė išliko tokia pati. Ir tada, ir dabar stengiamės kovoti negailėdami savęs, norime laimėti kiekvienas rungtynes. Ir šiemet labai norime laimėti Europos čempionatą. Kam aukoti visą vasarą jeigu nenorime siekti aukščiausių apdovanojimų. Tik dėl jų ir dirbame“.

K.Lavrinovičius neabejoja, kad ta rinktinė, kuri 2003 metais padovanojo auksą Lietuvai buvo stipri savo vidumi. Krepšininkas pasakoja, kad paprasti vaikinai iš Lietuvos sugebėjo pavergti visą Europą.

„Net ir dabar praėjus dešimčiai metų su auksinės Lietuvos rinktinės nariais palaikome labai draugiškus santykius, - prisipažįsta ir dabar rinktinės esantis žaidėjas. - Esame labai susidraugavę ir mes ne tik buvome komanda, tačiau likome ir draugais. Krepšinio pasaulis nėra didelis ir jeigu po tokių nuostabių įvykių mes nebendrausime su komandos draugais, tai nebus nieko“.

Krepšininkas juokiasi paklaustas apie garsiai žiniasklaidoje nuskambėjusią informaciją, kai per rinktinės sutikimą  iškovojus auksą jis pametė savo medalį.

„Oj... man neteko pamesti (juokiasi, - red. past.). Mus pasitiko Santakoje, reikėjo lipti į sceną ir man medalis atsikabino nuo pakabuko. Bet jo nepamečiau, tik pasikėliau nuo žemės. Žurnalistai išpūtė burbulą, kad buvau pametęs. Iš tikro, jis tik nukrito nuo pakabuko ir viskas. Būtų buvę labai gaila pamesti tokį apdovanojimą. Tiek aukso pamesti, tai aišku, kad gaila“, - tramdydamas juoką pasakojo aukštaūgis.

Kalbėdamas apie 2003 metų čempionatą K.Lavrinovičius labiausiai pabrėžia pirmąsias rungtynes su kaimynių latvių ekipa. Pasak puolėjo, tik per vargus laimėtas pirmasis mačas leido patikėti savo jėgomis ir toliau siekti užsibrėžto tikslo.

„Aš labai gerai pamenu šias pirmenybes, visas mūsų rungtynes, jog jos būtų vykusios prieš kelias savaites, - į prisiminimus leidžiasi K.Lavrinovičius. - Visas čempionatas man suteikė daug gerų emocijų. Buvome puiki ir draugiška komanda, išlikę tik itin šilti prisiminimai. Geriausiai įsimena sunkios rungtynės. Man iškart mintyse pirmas mačas su latviais, kurį mes vos ištraukėme. Tai buvo pirmas mačas ir pirma pergalė. Jeigu tada nebūtume laimėję, manau, būtų atsiradę psichologinių bėdų ir galėjome neturėti to čempiono medalio. Puikiai prisimenu ir rungtynes pusfinalyje su Prancūzija, kurios buvo vienas sunkiausių. Žinoma, niekada nepamiršiu ir finalo su Ispanijos rinktine. Tokie dalykai išlieka visam gyvenimui“.



Tuo metu jaunam K.Lavrinovičiui vienas geriausių mačų buvo finalas su galinga Ispanijos rinktine. Puolėjas per 8 minutes sugebėjo pelnyti 7 taškus.

„Man finalas sekėsi gana gerai, - teigia krepšininkas. - Tačiau, kai komandoje žaidi su tokiais žaidėjais, kaip Ramūnas Šiškauskas, Saulius Štombergas, Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, tai visas dėmesys skiriamas jiems, o tave gynyboje laisviau prižiūri. Tada aš dar buvau jaunas (23 metais, - red. past.), Europoje manęs niekas nežinojo ir visi dengė mūsų žvaigždes, o man tik atlikdavo perdavimus ir likdavo lengvai užbaigti atakas. Tuo metu nebuvau pagrindinis komandos žaidėjas, o mano užduotis būdavo padėti rinktinės lyderiams“.

K.Lavrinovičius puikiai pamena ir legendiniu tapusį  A.Macijausko tritaškį metimą iš kampo nuo lentos. Tiesa, sunkusis kraštas prisipažįsta, kad tokį metimą yra pataikęs ir jis.

„Po kelių metų teko matyti panašių metimų, kaip atliko A.Macijauskas. Teko net pačiam vieną tokį įmesti, tačiau ne per rungtynes, o per treniruotę. O jeigu prisiminus tą Arvydo metimą pirmose rungtynėse su latviais... tai sekasi stipresniems. Tas metimas buvo galutinis rungtynių lūžis ir mes šiaip ne taip iškovojome pergalę“, - pasakoja sezoną Kauno „Žalgiryje“ baigęs krepšininkas.

2003 metų Europos čempionato aukso kalvis gailisi, kad jam greičiausiai neteks sudalyvauti renginyje Kaune. Tačiau šių metų rinktinės lyderis tikina, kad visus senų kovų dalyvius palaikys širdyje ir jeigu pavyks mačą stebės per televiziją. K.Lavrinovičius ragina visus krepšinio sirgalius apsilankyti puikiame „atsiminimų vakare“.

„2003 metų Europos čempionato auksas yra pati reikšmingiausia mano karjeros pergalė. Jos negalima sulyginti su niekuo. Didžiuojuosi šia pergale ir galimybe žaisti su tokiais žaidėjais. Tai nepakartojamas jausmas. Europoje yra daug geresnių krepšininkų, kurie tokio apdovanojimo neturi. Esu labai laimingas. Galiu tik padėkoti komandos draugams, treneriams, krepšinio federacijos atstovams“, - sako K.Lavrinovičius.