Spalvinga krepšinio sirgalių kariauna

Lietuvos rinktinės aistruolį per didelį krepšinio renginį lengva atskirti iš toli. Geltonos, žalios ir raudonos spalvų deriniu papuošti kone visi marškinėliai, kepuraitės ar aksesuarai.

„Kiekvienas su vėliava neateis. O jei ateitų, nebūtų kur visų vėliavų išskleisti. Tad pirmiausia sirgalius turėtų išsiskirti savo marškinėliais, šaliku, kepure. Kad iš karto matytųsi, iš kur tas žmogus ir ką jis čia veikia. Mano prioritetai būtų tokie“, – teigė Lietuvos krepšinio rinktinės sirgalių lyderis Tomas Balaišis-Sėkla.

Atributika – ne tik oficiali

Oficialią rinktinės atributiką gamina Marijampolėje įsikūrusi įmonė „Ivega“. Ji yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos krepšinio federacija (LKF).

„Mes jiems pasiūlėme konkrečius finansinius įsipareigojimus. Galbūt tai hipotetiškai mažiau, nei būtų procentas nuo pardavimo, bet taip galima gerokai aiškiau planuoti biudžetą“, – „Ivegos“ ir LKF santykius apibrėžė federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.

Suprantama, tai nereiškia, kad visi tie tūkstančiai Lietuvos rinktinės gerbėjų yra apsirengę tik „Ivegos“ pagaminta apranga. Savo atributiką kitose bendrovėse gaminosi ir platino Sėklos vadovaujami aktyviausi rinktinės gerbėjai. „Mes atributiką ir patys darydavomės. Dar prieš porą metų taip buvo. Tai vieni, tai kiti padaro kokį nors aksesuarą. Aš tokių turiu daugiausia. O dovanotų oficialiųjų – vienas kitas. Šiaip aš pats oficialiosios atributikos neperku. Ne dėl to, kad ji būtų kuo nors prasta, tiesiog aš marškinėlių ir kitokios atributikos turiu daugiau, negu man reikia“, – teigė T. Balaišis.

Pasak M. Balčiūno, Lietuvos rinktinės vardo naudojimo sirgalių atributikai teisės suteiktos vienam gamintojui. „Bet jei kalbėtume apie krepšinio atributiką, tai būtų kur kas platesnis apibrėžimas. Krepšinio atributiką gamina daug įmonių. Kiti įsiveža Kinijoje gamintos atributikos. To mes negalime nei uždrausti, nei kontroliuoti, nei gauti iš to kokių nors pajamų“, – sakė LKF generalinis sekretorius.



Kuo įvairiau, tuo geriau

„Žmonės, važiuojantys į varžybas pirmą kartą, labai dažnai klausia, kaip jie turėtų apsirengti. Bet mes nedemonstruojame naujausių madų, koks skirtumas, kokius marškinėlius žmogus apsivilks. Man pačiam atrodo taip – kuo natūraliau, kuo daugiau skirtingos atributikos – tuo gražiau“, – pasakojo savo nuostatas T. Balaišis.

Lietuvos krepšinio rinktinės aistruoliai neapibrėžia „aprangos kodo“, kaip tai daro kitų futbolo klubų sirgaliai. Krepšinio gerbėjų būsi priimtas apsivilkęs bet ką. Ypač jei tas bet kas bus rinktinės spalvų marškinėliai.

„Kepurių irgi būna įvairių: ir panamų, ir su ragais, ir kaubojiškos, ir kokio nori modelio. Bet jeigu kepurė bus be trispalvės, tai čia ne atributika, o paprasta kepurė“, – dėstė Sėkla mintis apie galvos apdangalus.

Tiesa, sirgalių lyderis prisiminė žmonių, oranžinę kepurę pasigamindavusių iš... seno krepšinio kamuolio.

Moterys – išradingesnės

Anot T. Balaišio, sirgalių vyrų ir moterų apranga nelabai skiriasi.

„Kai patys gamindavomės aprangą, tai ir vyriški, ir moteriški variantai būdavo vienodi. Aišku, dydžiai skirdavosi, bet pats modelis būdavo toks pats“, – kalbėjo Sėkla.

Beje, „Ivegos“ elektroninėje parduotuvėje vyriški ir moteriški drabužiai nėra atskiriami.

Vis dėlto moterys nebūtų moterys, jei nerastų daugiau galimybių pademonstruoti savo aistruoliškumą aksesuarais negu vyrai.

„Lakuojasi jos trimis spalvomis nagus, segasi trispalvius auskarus, sugalvoja tikrai įvairių dalykų – kur kas daugiau nei vyrai“, – apie moteriškąją Lietuvos rinktinės aktyviųjų sirgalių pusę pasakojo Sėkla.

Griaučiai vis dar populiarūs

Populiariausi ir geriausiai perkami Lietuvos rinktinės marškinėliai buvo 1992-ųjų dizaino marškinėliai su skeletu, metančiu į krepšį. Šis paveikslėlis simbolizavo Lietuvos rinktinės ir JAV roko grupės „Grateful Dead“ draugystę.

„Jie savo populiarumo neprarado. Aišku, nebuvo jokios apklausos ar ko nors panašaus, bet matyti, kad ir nauja tų marškinėlių modifikacija yra populiari“, – mintimis dalijosi Sėkla.

Senieji marškinėliai Lietuvos rinktinės palaikymo tribūnose – jau retenybė. „Nuo Barselonos olimpinių žaidynių praėjo jau 21-i metai. Jokie marškinėliai, jei būtų nešiojami, tiek neišlaikytų. Dabar tų marškinėlių pasitaiko labai retai. Yra vienas kitas žmogus su tokiais, išsitraukia juos per kokį nors mačą. Bet tada jau matosi, kad marškinėliai yra atgyvenę“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės sirgalių lyderis.