"Matyt kažkam neįtinku"

Trenerio Petro Albertavičiaus surasti sportininkai, pairklavę vos kelerius metus, atsiskleidžia ir pasiekia didelį meistriškumą – iškovoja pergalių per tarptautines varžybas, parveža medalių iš Europos ir pasaulio čempionatų. Jo išugdytas Rolandas Maščinskas - jau Londono olimpinių žaidynių šeštos vietos laimėtojas, Europos čempionas ir pasaulio vicečempionas, universiados čempionas.

Išmokęs R. Maščinską irkluoti, P.Albertavičius perdavė mokinį toliau tobulinti Trakų treneriui Vladislavui Sokolinskiui. Gerai irklavo ir P. Albertavičiaus dukra Gabrielė, kuri atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose, studijavo Amerikoje ir irklavo universiteto aštuonvietę. Surado treneris ir brolius Vytautą bei Andrių Lapatiukus, kurie dabar - jau Europos jaunių čempionato bronzos medalininkai, pasaulio jaunių čempionato ketvirtos vietos laimėtojai.
 

Lietuvos irklavimo federacijos generalinė sekretorė Inga Daukantienė sako, kad tokius jaunųjų irkluotojų ugdytojus reikėtų ant rankų nešioti: „Tegul kiekvienas Lietuvos irklavimo treneris suranda tokius talentus, tada ši sporto šaka niekada nepritrūks gerų sportininkų, federacija nepateks į jokią duobę ir kasmet džiugins mūsų sporto mėgėjus.“
 

Tačiau Prienuose 62 metų Petras Albertavičius dirba visuomeniniais pagrindais, savivaldybė jam nesugeba surasti etato. Irklavimui rajono valdžia neskiria dėmesio, irkluotojai neturi jokios sporto bazės. Valčių treneris gauna panaudotų iš savo kolegų, atsigabena jas į Prienus, palieka kluonuose pas pažįstamus žmones. Valčių paskolindavo kaunietė trenerė Janina Aleksandravičienė, neseniai prieniškiams dvi porines dvivietes davė Vilniaus trenerė Aldona Tamulevičienė. Kai Petras su savo mokiniais būna treniruočių stovyklose Trakuose, valčių jam skiria treneris V. Sokolinskis.
 

„Taip ir gyvename. Dabar turiu tris valtis, galiu į jas sodinti naujokus“, - sako irklavimo entuziastas.

Šiais laikais nėra paprasta surasti talentingų irkluotojų, aukštaūgiai daugiausiai renkasi krepšinį. Kaip tau pavyksta išspręsti šią problemą? – paklausiau Petro Albertavičiaus.

Vaikštau į mokyklas, dažniausiai vaikams nematant, stebiu kūno kultūros pamokas. Dar yra mokytojai, kurie man padeda. Andrių Lapatiuką man būtent parodė buvęs Revuonos vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas Albinas Asilavičius. Būsimasis irkluotojas tada žaidė kvadratą ir buvo visa galva aukštesnis už kitus, labai judrus. Kai nuėjau kalbėtis su jo tėvais, paaiškėjo, kad dar yra aukštesnis brolis Vytautas.
 

Jų tėvas Vitalijus Lapatiukas – buvęs sportininkas, dvimetrinis dešimtkovininkas, atstovavo Baltarusijos rinktinei. Sūnus jis augino fiziškai stiprius, nuo mažumės pratino prie darbo. Su tėvais sutarėme, kad pirmaisiais metais jų sūnus irkluos tiktai su liemenėmis. Kai aukštaūgius vaikinus nusivežiau į Trakus, jie iš pradžių irklavo su liemenėmis ir kai kas bandė iš sportininkų pasišaipyti.  Jau po metų broliai Lapatiukai laimėjo Lietuvos jaunimo žaidynes.
 
Prienuose neturėjau gerų sąlygų, mums bazę atstodavo pilna to žodžio prasme „tvartas“, kuriame brendo ir Singapūro olimpinių jaunimo žaidynių čempionas Rolandas Maščinskas. Broliai buvo perspektyvūs, labai darbštūs. Jeigu treniruotės vykdavo savaitgaliais, jie iš kaimo po 12-14 km ateidavo pėsti arba atbėgdavo.

Surandi irkluotojus, juos ugdai ir atiduodi treneriui Vladislavui Sokolinskiui, ar negaila skirtis su mokiniais?

Žinoma, gaila, tačiau reikia žiūrėti į ateitį. Vaikai turi tobulėti. Jeigu juos laikysiu, tai sportininkai trinsis tarp vidutiniokų. Visi mano mokiniai – dvimetriniai ir labai myli irklavimą. O ką aš jiems galiu pasiūlyti? Nieko. Neturiu nei bazės, nei sportinio inventoriaus, pagaliau už kokius pinigus aš juos išvešiu į varžybas? Gerai, kad ir savo dukrą Gabrielę atidaviau vilnietei trenerei Aldonai Tamulevičienei.

Prieš ketverius metus Gabrielė tapo Universiados čempione, irkluodama porinę dvivietę su Lina Šaltyte, sėkmingai dalyvavo įvairiose Amerikos studentų irklavimo pirmenybėse, aštuonviečių lenktynėse su komandos draugėmis pasiekė absoliučiai geriausią aštuonviečių rezultatą. Amerikoje moterų aštuonviečių daug – apie šimtas. Svariausias dukros pasiekimas Amerikoje – antra vieta studentų pirmenybėse.

Bet kai Gabrielė nepateko į Londono olimpines žaidynes, ji metė didįjį sportą. Dabar dukra dirba Vilniuje ir irkluoja savo malonumui. Anksčiau irklavo ir mano sūnus Paulius, tapo Lietuvos jaunučių žaidynių čempionu. Ir daugiau mano auklėtinių nuolat pelnydavo apdovanojimų per šalies jaunučių ir jaunimo sporto žaidynes, Lietuvos jaunių ir jaunučių čempionatus, šiemet jie irgi gerai pasirodė žaidynėse.  O aš toliau bandau galą sudurti su galu, jau kuris laikas esu bedarbis. Tačiau irklavimą labai myliu, dirbu už ačiū, širdį glosto svarūs mokinių laimėjimai. Su jais palaikau glaudžiau ryšius, atvažiuoju pasižiūrėti, kaip jiems sekasi per varžybas. Kai būnu Trakuose, Vytautas ir Andrius Lapatiukai apie mane vaikščioja. Kur aš, ten – ir jie.
 

Su jais dažnai skambinamės telefonu, susitinku su jų tėvais, kurie dabar gyvena Kaune. Nuolat viskuo pasidaliname, su jais aš esu laimingas. Šiemet Trakuose mačiau pasaulio jaunių čempionatą, mokiausi.  Labai gaila, kad medalių nelaimėjo broliukai, kurie buvo jų verti, tačiau užėmė ketvirtą vietą. Čempionate dalyvavo dar vienas mano mokinys – Klaipėdos aštuonvietę irklavo Tautvydas Vaitkūnas. 

Rengi olimpiečius, o esi bedarbis. Negi Prienų savivaldybė tau negali skirti irklavimo trenerio etato?

Sunku pasakyti kodėl, kažkam nepatinku. Mat irkluotojų Vytauto ir Andriaus Lapatiukų 2010 m. neatidaviau Lietuvos olimpinio sporto centro treneriams,  kuriems be mano žinios norėjo atiduoti vienas Prienų sporto centro vadovų. Tokiam jo sprendimui pasipriešinau ne tiktai aš, bet ir sportininkų tėvai, ir irkluotojai atsidūrė Trakuose.

Esu įkūręs Prienų irklavimo klubą, kuriam vadovauju. Mano vaikai netgi nėra įleidžiami į sporto salę treniruotis, negaunu jokios paramos. Raštu kreipiausi į rajono savivaldybę, Sporto centrą, tačiau gavau atsakymą, kad nėra jokių galimybių. Jau trečius metus Prienuose nedirbu su irkluotojais, kenčia vaikai, norintys irkluoti. Tačiau iš irklavimo nepasitraukiau, toliau jų ieškau vaikų ir mokau irkluoti. Jaunuosius sportininkus išsivežu į treniruočių stovyklas Trakuose, o žiemą mane priglaudė Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorė, kuri leido treniruotis jų sporto salėje. Pats gyvenu Kaune, kasdien į pratybas negaliu važinėti. Kasdien važinėdavau tada, kai treniravosi Rolandas Maščinskas.

Kai esi bedarbis, tai iš ko gyveni?

Turiu antrą invalidumo grupę, iš tų 620 Lt. ir gyvenu. Mano sveikata sušlubavo 1999-aisiais, o prieš porą metų man buvo padaryta širdies operacija. Iš kuklaus savo „atlyginimo“ irkluotojams daug padėti negaliu. Tačiau didesnio meistriškumo irkluotojai yra viskuo aprūpinti, o jaunimui padeda klubo rėmėjai, kurių kartais vieną kitą pavyksta surasti. Dar pavyksta pinigų susirinkti gavus 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio. Taip kukliai ir gyvename. Dirbame, ką čia skųsiesi, nes svetimos bėdos niekam neįdomios.

Kiek dabar treniruoji irkluotojų?

Aštuonis. Renku eksperimentinę irkluotojų, gimusių 2000-2002 m. grupę, joje yra ir du broliai iš Stakliškių, kurie jau praėjusiais metais stovyklavo ir treniravosi Trakuose,  nori irkluoti ir dvi mergaitės dvynukės iš Prienų. Mane ypač domina ir traukia dvynukai, noriu jų kuo daugiau surasti ir kad jie kokius trejus metus pabūtų mano klube.

Kai ankstesniais metais dirbau kartu su šviesaus atminimo treneriu Petru Zinkevičiumi, irklavo nemažai gabių sportininkų, o dabar klube treniruojasi irkluotojų vaikai. Esu nusistatęs prieš štangą, manau, kad jos irkluotojams nereikia. Turiu vieną treniruoklį, taip vadinamą konceptą, kurį man paskolino treneris Vladislavas Sokolinskis.

Ankstesniais metais buvai lengvosios atletikos treneris, išugdei daug gabių bėgikų, o kaip tavo gyvenime atsirado irklavimas?

Lengvosios atletikos treneriu dirbau Birštone, priklausiau respublikiniam “Žalgirio“ draugijos padaliniui, kuris kuravo lengvąją atletiką ir irklavimą. Ilgainiui tapau šio padalinio pirmininku. Darbas sekėsi gerai. Išugdžiau talentingus lengvaatlečius Romą Trakymą, kuris pagal pajėgumą buvo antras bėgikas po Aleksandro Antipovo, SSRS moksleivių spartakiados prizininką Alvydą Jakimavičių. Gal būčiau ir toliau ugdęs lengvaatlečius, tačiau per vieną iš susirinkimų susibariau su treneriais, kurie man leptelėjo, kad lengvoji atletika – tai ne irklavimas. 

Tai užgavo mano savimeilę, norėjosi įrodyti, kaip reikia dirbti. 1985 m. galutinai nutariau save išbandyti irklavime. Po Lietuvą pradėjau ieškoti irkluotojų. Tris aukštaūges mergaites netgi atsivežiau iš Priekulės. Irklavimas mane iš karto sudomino, buvo patrauklus. Su šia sporto šaka sudominau ir savo dukrą, taip irklavime ir pasilikau iki šių dienų.