Vyriausias savanoris kupinas jėgų

Alfonsas Jakimavičius nežais aikštėje ir neskanduos: „Lietuva“. Vyriausias pagal amžių įvairių sporto renginių Lietuvoje savanoris į Slovėnijoje vykstančias žemyno pirmenybes keliaus padėti jų organizatoriams. Kaip tai darė 2011-aisiais per Europos krepšinio čempionatą, o šių metų liepą – per Europos 19-mečių futbolo pirmenybes Lietuvoje.

„Po Europos krepšinio čempionato gavau kojos traumą. Kai gydžiausi, Arvydas Sabonis atsiuntė man atributikos. Tai buvo šortai, specialiai pasiūti marškinėliai su 11-u A. Sabonio numeriu, gražūs sportiniai bateliai. Tada negalėjau vaikščioti keturis mėnesius. Bet apsisprendžiau – jei jau A. Sabonis manęs nepamiršo, tai gal verta būti savanoriu“, – kalbėjo 72-ejų metų vilnietis, į Slovėniją išskrendantis pirmadienį.

Tiki savo galimybėmis
Visur buvęs vyriausias pagal amžių savanoris A. Jakimavičius mano, kad ir Slovėnijoje nebus už jį daugiau gyvenimo mačiusių žmonių.

„Dabar galbūt būsiu pats vyriausias savanoris Europoje. Turiu patvirtinimą, kad per antrą Europos čempionato etapą dirbsiu Liublianoje. Mano fiziniai duomenys puikūs ir man tai nebus sunku“, – sakė A. Jakimavičius.

Slovėnams A. Jakimavičių rekomendavo ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ir Lietuvos krepšinio federacija.

Bendraamžių nesutinka
Tapti savanoriu solidaus amžiaus vyras nutarė prieš 2011 m. Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą.

„Tada manęs vienas draugas paklausė: „Bus Europos krepšinio čempionatas, rinks savanorius, nenori pamėginti?“ Pagalvojau, kad man jau 70 metų. Bet atsakiau, kad užregistruotų paraišką. Įveikiau visus testus Kaune ir Vilniuje. Išsilavinimas mano tiko, tiko ir tai, kad moku lietuvių, lenkų, rusų kalbas, turiu anglų kalbos pagrindus. Taip ir pradėjau savanoriauti. Ir labai džiaugiuosi, kad taip nutiko mano gyvenime“, – prisiminė A. Jakimavičius.

Panašaus amžiaus savanorių per tas pirmenybes jis sakosi nematęs. Iš visų pusantro tūkstančio atrinktųjų.

Karjerą nutraukė liga
A. Jakimavičius jaunystėje buvo futbolininkas. Žaidė gimtosios Ukmergės „Baldininko“ ir „Vienybės“ komandose. Jo sporto karjerą nutraukė sunki ir klastinga liga – tuberkuliozė.

„Man patinka jie abu: ir futbolas, ir krepšinis. Abu. Taip jau išėjo, kad futbolas buvo jaunystės sportas, o krepšinis – senatvės“, – kalbėjo A. Jakimavičius apie savo mėgstamas sporto šakas.

„Lietuvos ryto“ gerbėjas
Senjoras yra „Lietuvos ryto“ gerbėjas. Tiksliau – tikras aistruolis, kaip pabrėžė jis pats.

„Jonas Valančiūnas man padovanojo šaliką, kepuraitę, marškinėlius su 17-u numeriu. Tokius ne kiekvienas „Lietuvos ryto“ gerbėjas turi“, – kalbėjo A. Jakimavičius.

Tiesa, pripažino, kad dabar susižavėjimas Vilniaus krepšinio klubu yra priblėsęs.

„Praėjusį sezoną krepšininkai sužaidė nekaip. Bet anksčiau visada buvau su Sėkla (krepšinio sirgalių neoficialus vadas – red. past.). Su Lietuvos rinktine nevažiavau. Kad jau labai brangios tos kelionės. O dvejus pastaruosius metus gydžiausi kojos traumą“, – tikino vilnietis.



Nemato sporto šakų skirtumo
Būti savanoriu per krepšinio ar futbolo varžybas – senjoras sako nematąs didelio skirtumo.

„Nebijau nei lietaus, nei kitokio blogo oro“, – tvirtino A. Jakimavičius.

Vėliau pridūrė, kad pirmą Europos 19-mečių čempionato dieną buvo šaltoka: „Bet po to oras atšilo. O jau liepos 29 d. buvo karščiausia.“

Ir 2011-aisiais per krepšinio čempionatą, ir šiemet per futbolo jo užduotys buvo panašios.

„Aš dirbau tribūnų sektoriuje. Ateina žmogus, jei ko nors ieško, jam vietą parodai. Būdavome dviese. Jei pavargsti, gali pailsėti, kitas pavaduoja. Jeigu kas nors iš žiūrovų negerai elgiasi, tai su jais aiškintis – apsaugininkų funkcija. O mūsų darbas – pažiūrėti, įleisti, parodyti kur sėdėti“, – kalbėjo A. Jakimavičius.

Tiesa, kviesti apsaugos per krepšinio turnyrą jam neteko ir jokių konfliktų nei su lietuviais, nei su užsieniečiais nekilo.

„Visi buvo labai malonūs. Reikėjo nebent kartais pasikalbėti su užsieniečiais, nusifotografuoti“, – pasakojo 72-ejų metų vyras. Jis tikisi, kad taip pat gerais sutars ir su futbolo sirgaliais.

Šeima nepriekaištavo
A. Jakimavičius gyvena su žmona. Jiedu yra išauginę sūnų, dukterį, turi tris anūkus.

Niekas iš šeimos savanoriui nepriekaištauja dėl jo pasirinkimo. Nepriekaištavo ir prieš dvejus metus, kai jis ilgam dingdavo per krepšinio varžybas.

„Savanoriaudavome ir po 14–16 valandų. Po visų rungtynių dar surinkdavome butelius, surikiuodavome suolus ir namo grįždavome antrą ar trečią valandą nakties. Žmona gerai nuo manęs pailsėjo“, – juokavo senolis.

Keliavo net už Atlanto
A. Jakimavičius tikina Slovėnijoje jau buvęs. Jis mėgo keliauti.

„Anais laikais išvažinėjau visą Sąjungą, buvau visose SSRS respublikų sostinėse. Mokiausi Leningrade ir Maskvoje. Vėliau tris ar keturis mėnesius buvau Amerikoje. Aplankiau 22 valstijas“, – prisiminė A. Jakimavičius ir kitas savo keliones.

Darbas ir pomėgiai
Dabar vilnietis yra pensininkas. Jo karjera nebuvo labai susijusi su sportu.

„Dirbau Dailės institute, buvau prorektorius ūkio reikalams. Po to – Švietimo ministerijoje. Iš ten – į Mėsos ir pieno pramonės ministeriją. Po jos dirbau viešbutyje „Crowne Plaza“, po to – septynerius metus Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Prieš kelerius metus dirbau Susisiekimo ministerijoje“, – pasakojo A. Jakimavičius apie savo nudirbtus darbus.

A. Jakimavičiui nesvetima ir politika. Jis yra ne kartą buvęs rinkimų stebėtoju, skirtu LSDP partijos, renka garsių Lietuvos politikų parašytas knygas.

„Turiu visų Lietuvos prezidentų knygas su autografais“, – gyrėsi vyriausias Lietuvos sporto savanoris.