"Apie Rūtą rašyti knygą dar anksti"

"Maloniai buvau nustebintas, kad prieš keliolika dienų kartu Latvijos ir Estijos atstovais, Sąjūdžio laikų mano bičiuliais, gavau pakvietimą atvykti į Barseloną ir pasidalyti patyrimu, kaip mes organizavome Baltijos kelią, nusidriekusį per tris Baltijos šalis", - prieš kelionę į Barseloną sportas.info redakcijoje sakė legendinis plaukikas A.Juozaitis.

Rugsėjo 11 d. nuo Ispanijos atsiskirti bandančtys katalonai pasiekė lietuvių, latvių ir estų pažadu - sustojo į maždaug 400 km ilgio gyvąją grandinę. Ją sudarė apie 2 milijonai žmonių.
.
"Kaip mes anksčiau ryžomės atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, taip dabar Ispanijoje nori padaryti katalonai. Jie pasekė mūsų pavyzdžiu ir suorganizavo antrąjį Baltijos kelią. Barselonoje su savo kolegomis pasidalinau savo patyrimu", - pasakojo 1976 m. olimpinių žaidynių prizininkas A.Juozaitis.

Pastaraisiais metais žinomas filosofas pasinėręs į kūrybinę veiklą. Jis atsisako visų oficialių pareigų, renkamų ir apmokamų. Bet visuomeniniais pagrindais sutiko būti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentu. Jam buvo siūloma kandidatuoti į LTOK preziento postą, tačiau A.Juozaitis neabeodamas atsisakė šio pasiūlymo ir pasirinko darbą Dainos Gudzinevičiūtės komandoje.

Ar nesigailite, atsisakydamas oficialių pareigų?
Nė kiek. Matau, kaip Dainai Gudzinevičiūtei tenka dirbti, kiek derinti įvairiausių susitikimų, gesinti ugnių, kovoti už elementariausius finansavimo šaltinius. Tai – didžiulis darbas. Vėliava – tiktai stadione, ją yra kam nešti. O kasdienybė - milžiniška energija. Aš kelis kartus visą save esu išklojęs, du Sąjūdžius atidirbęs. Pirmas - didysis, antras – „mažasis", kai dirbau kultūros atašė Karaliaučiuje. Trečio Sąjūdžio nebeištraukčiau.  

Ar tai buvo jūsų mintis, kad Lietuvos tautinis olimpinis komitetas nesivadintų  Lietuvos olimpiniu komitetu? 
Taip, tai buvo mano mintis, mano pasiūlymas per steigiamąją konferenciją 1988 metų gruodžio 11 dieną.  Tuo metu SSRS olimpinis komitetas imtas vadinti „nacionaliniu", todėl reikėjo ir mūsiškį pavadinti lygiaverčiu būdvardžiu. Tik geriau skambančiu ir tautiniu.

Mes juk siekėme visiškos teisinės lygybės. Pagaliau, tai buvo ir strateginis sprendimas, žvelgiant į ateitį. Keista, kad nei latviai, nei estai to nesumanė. LTOK pavadinimas buvo patvirtintas be jokių diskusijų. Buvo nesunku įtikinti delegatų salę dėl tikrų dalykų.   

Ar dar vis gyvenate Latvijoje? 
Nuo šių metų sausio mėnesio nebegyvenu. Šiuo laikotarpiu daugiausiai būnu Klaipėdoje, kadangi rašymui reikia ramybės. Ką tik išleidau šešias istorines dramas. Dabar dirbu prie pačios stipriausios – XIX amžiaus asmenybės. Napoleono.

Rašote knygas, o ar nenorėtumėte prisėsti prie knygos apie Rūtą Meilutytę? 
Rašau publicistinius straipsnius, kartais ir į LTOK žurnalą „Olimpinė panorama“, kai būna aktualūs klausimai. O knygą? Jeigu sudėčiau viską, ką esu parašęs apie sportą, tai knygutė, ko gero, išeitų (šypsosi ...). Apie Rūtą rašyti knygą dar anksti, nereikia. O pamąstyti būtų galima – tai būtų talentingo vaiko likimas. Aš rašyčiau ir apie povandenines sroves. Tai būtų nelabai komplimentiška arba sportininkę garbinanti knyga. Reikėtų pažvelgti į šeimos gyvybės šaknis, o jos yra įvairiausios.   



Kuo paaiškintumėte tai, kad visi mūsų olimpiniai čempionai Lina Kačiušytė, Robertas Žulpa, Rūta Meilutytė bei jūs, Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, plaukė arba plaukia krūtine?  
Man buvo lemta pradėti tą tradiciją, tai – ir sėkmė, ir garbė. Tačiau negalėčiau pasakyti, kodėl būtent krūtine rungtyniaujantys mūsų sportininkai pelnė medalius, tai kažkokia paslaptis. Dabar jau galima sakyti, kad yra Lietuvos plaukimo krūtine mokykla. 

Negaliu pasakyti,  kas nulėmė, tačiau žinau, kad mano tėtis Jonas Algimantas Juozaitis vienija visas tas grandis. Jis buvo pirmasis, kuris mane rengė, po to daug ką konsultavo ir prižiūrėjo, buvo Lietuvos plaukimo federacijos trenerių tarybos pirmininkas. Pagaliau tarė lemiamą žodį, kad Rūtai Lietuva mokėtų stipendiją, šiai persikėlus į Angliją. 

Sakyčiau, mano tėtis atliko istorinę misiją. Jis ir dabar yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Trenerių komisijos pirmininkas, net 40 metų atidavė plaukimui ir būtent – krūtine. Tėčio priežiūros akis arba globos ranka daug ką padarė. Reikia pripažinti, kad mano tėtis darė tai, ko niekas nedarė Lietuvoje ir netgi tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Tėtis turėjo galimybę 1972-1976 m. gauti JAV plaukimo žurnalus ("Swimming world", "Swimming technique"), prie kurių praleisdavo daug laiko. Aš versdavau, jis analizuodavo. Jis daug skaitė, analizavo plaukimo techniką, vandens pasipriešinimo kampus, grybšnių konfigūracijas. Sportininko biologiją, raumenų ir kraujo sudėtį treniruočių metu. Pagaliau - mėnesinius bioritmus. To Lietuvoje niekas nedarė. Reikia neužmiršti to, kad mano tėtis į plaukimą atėjo iš tinklinio – net keista, kad jis viską taip puikiai, preciziškai darė. 

Tie žurnalai mums buvo labai brangūs. O rusiškai buvo daug biografinės literatūros. Tėtis pirkdavo knygas „Pasaulio sporto žvaigždės“, aš atsimenu netgi tos serijos knygų viršelių spalvas. Nepaprastą įtaką padarė olandų čiuožėjo, pasaulio rekordininko Keeso Verkerko pasakojimas, jo tėvo citata: „Krisdamas ir pakildamas tu augi, mano berniuk“.

Tėtis nuolat man sakydavo, kad viską turiu daryti, niekada nebūti sau atlaidžiam ir nieko nebijoti, netgi pačių stipriausių savo varžovų. Puoselėjo man ir didelę meilę lietuvybei, ką aš ir dariau.  

Kodėl dabar jūsų nematome plaukimo baseinuose, nutolote nuo savo mėgstamos sporto šakos? 
Todėl, kad aš dabar esu kitose srityse. Tačiau šiemet stebėjau Lietuvos plaukimo čempionatą Kaune, kurio metu buvo pagerbtas mano tėvelis, šventęs 80 metų jubiliejų. Smagu buvo vėl pabūti su plaukikais, tačiau negaliu gyventi atsiminimais, buvusiais nuopelnais.  

Turiu pripažinti, kad, kai atlikau savo plaukimo misiją, atlikau darbą, kurį reikėjo padaryti. Kaip ir su Sąjūdžiu. Dabar juk ir į Sąjūdžio  renginius neinu, sau tyliai paminiu jo pergales. Nejaučiu jokios nostalgijos praėjusioms veikloms, darbams, dienoms. Ką turėjau padaryti - padariau. Viskas. Jokių didžiavimųsi.

Ar ir į baseiną nenueinate paplaukioti? 
Ne, nenueinu. Plaukimą iškeičiau į bėgimą. Visur bėgioju, netgi dabar į mudviejų susitikimą atbėgau. Bėgimas – puiki mankšta visam organizmui. Dažnai bėgioju rytais, pasimankštinu. Dirbu intelektualiai, tad reikia pajudėti.   

Šiemet nėjote į Sąjūdžio iškilmes, o į LTOK 25-mečio paminėjimą gruodžio mėnesį ateisite? 
Be abejo. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas – šventas reikalas. Daugiau negu sportas ir politika. 
 
Kodėl pasisakote prieš, kad užsienyje gyvenantiems mūsų kraštiečiams būtų suteikta Lietuvos pilietybė? 
Prisiminkime penkiakovininkės Donatos Rimšaitės istoriją, kuomet jai neleidome atstovauti Rusijos rinktinei. Mums, ypač tuomečiam LTOK prezidentui Artūrui Poviliūnui, tai kainavo labai daug, nes Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos vadovai darė didelį spaudimą per tarptautinį olimpinį sportą, kreipėsi į tarptautines sporto organizacijas. Jie elgėsi neetiškai. 

Bendras principas: pasaulio lietuviai dabar reikalauja antros - Lietuvos pilietybės. O Lietuvoje gyvenantys lietuviai turi tik vieną pilietybę. Kodėl ta privilegija išvažiavusiems? Pagaliau, jų vaikai iki 21 metų gali turėti dvigubą - mes leidome. Nematau jokios problemos. Lietuvos pilietybės suteikimas užsienio lietuviams - Lietuvoje gyvenančių lietuvių diskriminacija. Dviejų rūšių pilietybė - valstybės žlugdymas.

Dvigubų ir trigubų pilietybių sportas praras ne tiktai tautiškumą, bendruomenės jausmą, kuris mus laiko ant žemės. Jis praras žavesį, kilnaus sportinio elgesio dvasią, pamažu taps gladiatorių žaidynėmis. Taip bus ir su olimpinėmis žaidynėmis, tarptautiniais forumais, pasaulio čempionatais. Juk dingsta patriotiniai jausmai, azartas, kai, tarkime, klubų komandose žaidžia užsieniečiai, ir koks čia gali būti džiaugsmas?