J.Valančiūno batai pravertė jo tėvui

Lietuvos rinktinės vidurio puolėjo Jono Valančiūno tėvas Jonas Vilkas seniūnijų žaidynių finalinėse varžybose atstovavo Utenos seniūnijai virvės traukimo ir smiginio varžybose, o krepšinio kovoms pritrūko laiko. Per iškilmingą varžybų atidarymą jis nešė Utenos vėliavą.

Šiemet J.Vilkas dalyvavo dar didesniame sporto renginyje - pasaulio veteranų žaidynėse Turine. ten per irklavimo varžybas aštuonviečių lenktynėse su jungtine Lietuvos ir Latvijos komanda pelnė sidabro medalį, o keturviečių varžybose – bronzos.

Per virvės traukimo varžybas Prienuose atkreipė dėmesį labai dideli J.Vilko sportiniai batai.  „Tai – sūnaus batai, 52-ojo numerio. Jie man per dideli, apsimoviau kelias kojines, tačiau su jais labai smagu buvo traukti virvę. Kojoms buvo didelis apkrovimas. Komandos draugai gerokai jaunesni už mane, labai pavargau. Užėmėme septintą vietą tarp 15 komandų, tai visai neblogai“, - sakė J.Vilkas.  

Kaip vertini Lietuvos krepšininkų žaidimą Europos čempionate?, -paklausiau uteniškio. 
Iki šiol viskas vyksta pagal planą. Manau, kad Jonas su komandos draugais antro etapo grupėje užims pirmą vietą ir pateks į ketvirtfinalį. Tai antrasis Jono Europos čempionatas, jis debiutavo 2011 m. čempionate Panevėžyje, tačiau liko be medalio.

Buvau nuvažiavęs į Panevėžį, žiūrėjau rungtynes. Tačiau tada sūnus nebuvo pagrindinis žaidėjas, o dabar žaidžia i ir  starto penketuke.

Kuriomis Jono rungtynėmis dabar likai labiausiai patenkintas?
Gal su prancūzais - Jonas žaidė lengvai, gražiai. Tačiau jis iš viso nežaidė su Bosnijos ir Hercegovinos komanda. Tos rungtynės man, kaip ir visiems Lietuvos krepšinio aistruoliams, kainavo labai daug nervų. Prieš  išvykstant į čempionatą su Jonu kalbėjausi telefonu, jam palinkėjau grįžti su medaliu. 

Jeigu sūnus laimės medalį, važiuosiu į oro uostą jo pasitikti, o jeigu nelaimės, tada pasiskambinsiu telefonu, paklausiu, ar jis manęs laukia. 



Ar labai jaudiniesi, kai Jonas žaidžia?
Užtenka jaudulio. Rungtynes stebiu namie. Kai Jonui nesiseka, - nerandu sau vietos, kai sekasi – ploju iš džiaugsmo. Labiausiai nepatinka, kai Jonas sėdi ant atsarginių suolelio ir nieko negali padėti komandos draugams.

Jonas per metus labai pasikeitė: sustambėjo, suvyriškėjo.
Jonas to nori, stengiasi būti atletiškas. Tačiau jam dabar sunkiau bėgioti, jo žingsnis gana didelis. Sūnus svorio pagalba nori parodyti savo jėgą. Tačiau krepšinyje reikia ir vikrumo, išradingumo.  Norėčiau, kad Jonas pradėtų ir iš toliau mėtyti, juk jis tą moka. Tačiau gal trenerio nurodymai yra kiti. Kai Jonas užsiveda, sugeba taškus pelnyti iš įvairiausių padėčių, tai rodo jo profesionalumą. 

O kaip patinka sūnaus barzda?
Netinka ji Jonui. Barzda – suaugusiųjų puošmena. Kai Jonas suaugs,  tada galės barzdą užsiauginti.  

Kas bus pagrindiniai mūsų krepšininkų varžovai, kovojant dėl medalių?
Visos rungtynės čempionate labai permainingos. Dėl medalių turėtų kovoti tie patys prancūzai, ispanai, tačiau, manau, patys pavojingiausi - varžybų šeimininkai slovėnai.  

Kada Jonas keliaus už Atlanto, kur atstovauja NBA klubui "Toronto Raptors"?
Po čempionato jis dar savaitę pabus Lietuvoje. Jeigu Jonas į Lietuvą neparveš medalio, jo lauksiu namuose Utenoje.

Jaunystėje ne tiktai puikiai irklavai, tapai SSRS čempionatų prizininku, bet gerai žaidei ir krepšinį, o dabar ar dažnai paimi kamuolį į rankas?
Jeigu tai būtų prieš 20 metų, tai pažaistume tikrai gražiai, nesu toks žemas (ūgis – 191 cm). Ką tik žaidžiau Lietuvos veterinarijos gydytojų varžybose.