Ilgas ir slidus sidabrinis kelias

Legendinio Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. trenerio Vlado Garasto vadovaujama komanda 1995 m. Atėnuose per Europos čempionatą laimėjo sidabro medalius. Po 18 metų pertraukos žemyno vicečempione tapo Jono Kazlausko treniruojama rinktinė.

Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas V. Garastas su žmona Irena per televiziją matė visas Lietuvos krepšininkų rungtynes 38-ajame Europos čempionate Slovėnijoje. Kaip pats sakė, jam daugiausia nervų kainavo susitikimas su Bosnija ir Hercegovina, kai lietuviai buvo ties iškritimo riba, o labiausiai didžiavosi mūsiškių sužaistomis ketvirtfinalio rungtynėmis su italais.

„Bosnija ir Hercegovina krepšinio žemėlapyje nelabai ryški, o kokią staigmeną jie būtų pateikę. Kaip ir Makedonija – mes ją taip išgarsinome per Europos čempionatą Lietuvoje, kai jiems pralaimėjome. Krepšinis – tai renginys, spektaklis žiūrovams. Kai pasieki rezultatą – visos kavinės pilnos, visi džiaugiasi. Tačiau čempionatas praeina ir vėl duok tos duonos iš naujo“, – sako V. Garastas.

Lietuvos rinktinė Europos čempionate Slovėnijoje iš viso iškovojo 8 pergales ir patyrė 3 pralaimėjimus. Skaudžiausią – finale prieš Prancūziją 66:80.

Į geriausių čempionato žaidėjų penketą kartu su naudingiausiu varžybų žaidėju išrinktu prancūzu Tony Parkeriu, kroatu Bojanu Bogdanovićiumi, slovėnu Goranu Dragićiumi ir ispanu Marcu Gasoliu pateko sunkiausiomis akimirkomis Lietuvos rinktinę gelbėjęs Linas Kleiza.

Kartu su L. Kleiza Lietuvai Europos čempionate atstovavo Donatas Motiejūnas, Mantas Kalnietis, Mindaugas Kuzminskas, dvyniai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai, Jonas Mačiulis, Tomas Delininkaitis, Renaldas Seibutis, Martynas Pocius, Jonas Valančiūnas ir Robertas Javtokas.

Rinktinei vadovavo strategas J. Kazlauskas ir jo asistentai Gintaras Krapikas ir Darius Maskoliūnas. Komandos štabe taip pat buvo treneris skautas Benas Matkevičius, fizinio rengimo treneris Sigitas Kavaliauskas, gydytojai Rimtautas Gudas ir Vytenis Trumpickas, masažuotojai Aidas Buzelis ir Aleksejus Peletskis, techninis vadybininkas Juozas Petkevičius, atstovas spaudai Linas Kunigėlis, administratorius Žydrūnas Vilenčikas.

Europos čempionato finalinių rungtynių dieną sakėte, kad mes už prancūzus esame stipresni ir turėtume nugalėti. Tačiau jūsų žodžiai nepasitvirtino. Kodėl Lietuvos rinktinei išsprūdo aukso medaliai? – paklausėme V. Garasto.
Sunku pasakyti. Lietuva, būdama nepriklausoma, dalyvavo dešimtame Europos čempionate. Tai – didelis laimėjimas. Nežinau, ar daug tokių šalių yra.

Lietuvos krepšininkai tapo vicečempionais – tai labai aukštas rezultatas. Tačiau kai tavo svajonė sužlunga, galvoji, kad bus auksas, o vietoje jo – sidabras, atsiranda kažkoks šešėlis. Vis dėlto reikia džiaugtis.

Paprastai džiaugiamės, kai laimime pirmąją ar trečiąją vietas. O kai užimame antrąją – kažkodėl liūdime. Bet juk esame Europos vicečempionai, apie tai galima tik svajoti. Finalo turnyre dalyvavo 24 šalys, o prieš tai dar vyko atrankos varžybos. Ant nugalėtojų pakylos – Prancūzija, Ispanija ir tokia maža šalis kaip Lietuvėlė. Argi ne nuostabu?

Dar vienas puikus rezultatas – patekome į pasaulio čempionatą. Kai kas apie tai svajoja gal 20 metų ir niekaip negali į jį patekti. Mūsų krepšininkai nusipelnė didelės pagarbos ir čia negali būti jokios kritikos. Galima tik analizuoti ir galvoti apie ateitį, nes dar reikės žaisti.



Pralaimėjimai visada labai moko. Kada komanda laimi vienu tašku, viskas gerai, galvos neskauda. Kai pralaimi vienu tašku, oi, kaip galvą skauda, naktimis nemiegi. Ką padarė prancūzai? Jie į mūsų krepšį metė 71 kartą, o mes tik 54. Pralaimėjome 17 atšokusių kamuolių. Prancūzai mus įveikė, pelnydami taškus iš baudos aikštelės, – jie atliko 50 metimų ir pataikė 29 kartus, o mūsų statistika – atitinkamai 34 ir 15. Štai čia, manau, ir buvo pagrindinė pralaimėjimo priežastis. Kai manęs klausia, kaip reikia laimėti, visada atsakau: reikia įmesti vienu tašku daugiau. Kažkur mums nepavyko gynyba baudos aikštelėje.

Pasigirdo kalbų, kad šitas čempionatas buvo silpnas. Noriu pasakyti tiek: man geriau silpname čempionate būti čempionu ir vicečempionu, nei stipriame užimti dešimtąją vietą. Kiekvienas čempionatas yra sunkus, lengvų rungtynių nebūna.

Reikėjo sužaisti net 11 rungtynių, tai buvo tikras maratonas ir visas rungtynes reikėjo žaisti gerai, nes visos jos buvo svarbios. Šitame ilgame, slidžiame kelyje visada gali paslysti. Gali laimėti dešimt rungtynių iš eilės ir vienas pralaimėti. Tačiau jų kaina yra labai didelė, taip atsitiko ir mūsų krepšininkams. Juk prancūzus labai gražiai sutvarkėme atrojo etapo grupėje, o kai reikėjo juos nugalėti dar kartą – suklupome.

Čempionate kaip įžaidėjas atsiskleidė M. Kalnietis. Gal dabar rinktinės vyr. treneris J. Kazlauskas bus ramus dėl šios pozicijos?
Šiuo klausimu palaikau išmintingo italų trenerio Ettore Messinos nuomonę, kad įžaidėjas kartu turi būti ir atakuojantis žaidėjas. Tarkime, prancūzas T. Parkeris aikštelėje yra visuma – ir žaidimui vadovauja, ir atakuoja, veda komandos draugus į pergalę.

Jungiančiojo žaidėjo funkcijos imasi M. Kalnietis, jis per šiemetį Europos čempionatą pasirodė tikrai gerai. Tai, sakyčiau, savotiškas šio čempionato įžaidėjo atradimas. Mantas puikiai sujungė abi savybes – ir atakavo, ir draugams gerai skirstė kamuolius. Puikiai žaidė ir R. Seibutis. Turime du gerus žaidėjus antroje linijoje.

Siekiant, kad toliau viskas būtų gerai, reikėtų, kad pažangą padarytų ar atsirastų vidurio puolėjas, ir jis aikštelėje būtų rezultatyvus. Vidurio puolėjas – tai gynybos šerdis, o mes su prancūzais būtent viską prakišome baudos aikštelėje.

Daug gerų žodžių nusipelnė treneris J. Kazlauskas, o kaip jūs vertinate jo įžvalgas?
J. Kazlauskas, be abejonės, šiuo metu yra geriausias Lietuvos krepšinio treneris. Turi sukaupęs puikią patirtį, su įvairiomis komandomis pelnęs svarių laimėjimų. Tačiau visą gyvenimą nebūna vien tik pergalės ir džiaugsmai. Būna ir pralaimėjimų, nusivylimų. Sudėtingiausia yra tai, kad turi valdyti 12 žmonių komandą, o kiekvienas žaidėjas yra atskira individualybė, atskiras charakteris.

J. Kazlauskui skirtinguose klubuose žaidžiančius krepšininkus reikėjo sujungti į vieną ir per mėnesį sulipdyti komandą. Prancūzų komandoje žaidė krepšininkai, kartu rungtyniaujantys porą trejetą metų. Todėl jų žaidimas per rungtynes su mūsų krepšininkais ir imponavo.

J. Kazlauskas prakalbo apie tai, kad jam čempionatas kainavo daug sveikatos ir kitąmet jis gal netgi atsisakys vadovauti rinktinei. Ką jam norėtumėte patarti?
Visiems treneriams rungtynės kainuoja labai daug nervų. Tenka velniškai milžiniškas krūvis, net ir nežinau kaip jį išmatuoti. Pergalėmis nėra kada ir pasidžiaugti, nes reikia viską analizuoti ir žaisti toliau. Trenerio darbas labai atsakingas, į tave žiūri visa šalis. Su Lietuvos krepšinio federacija J. Kazlauskas pasirašė sutartį iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.

Aš iš krepšinio išėjau, turėdamas 65 metus, o Jonui dar tiktai 58-eri. Buvau vyriausias Lietuvos rinktinės vyr. treneris. Jeigu Jonas nori „sumušti“ mano rekordą, rinktinę turi treniruoti dar aštuonerius metus. Jonui norėčiau palinkėti, kad jis po čempionato gerai pailsėtų, atgautų prarastas jėgas ir toliau vestų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę į pačias svarbiausias pergales.

* * *

Lietuvos rinktinė šeštą kartą iškovojo Europos čempionato medalius. 1937, 1939 ir 2003 m. laimėtas auksas, 1995 ir 2013 m. – sidabras, 2007 m. – bronza.