„Sėkmės garantas – komandinis darbas“

Praėjusiais metais spalio 12 d. per Lietuvos tautinio ir olimpinio komiteto (LTOK) ataskaitos ir rinkimų konferenciją naująja prezidente buvo išrinkta Sidnėjaus olimpinė čempionė šaulė Daina Gudzinevičiūtė.

Rinkiminė kova buvo labai atkakli, į prezidento postą pretendavo ir dukart olimpinis bei pasaulio čempionas disko metikas Virgilijus Alekna. 14 balsų persvara laimėjo D. Gudzinevičiūtė.

Kaip vertinate savo pirmuosius darbo metus? – paklausėme LTOK vadovės.
Vieni metai Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete prabėgo labai greitai. Negaliu pasakyti, kad buvo labai sunku, nors darbo ir turėjome labai daug. Metus vertinu gerai, manau, kad, remdamiesi kolektyviniu darbu, pasiekėme tikrai daug.

Nesitikėjau, kad per pirmuosius metus bus tiek daug kelionių. Maniau, kad baigus sportinę karjerą gyvenimo būdas bus sėslesnis. Tačiau išėjo ne visai taip. Darbas LTOK – lyg ir nauja, bet ir nenauja sritis. Nauja dėl to, kad naujos pareigos, didelė atsakomybė, kita vertus, aštuoneri metai, praleisti LTOK Vykdomajame komitete, man suteikė labai daug žinių.

Ar pagalvojote, kad lauks toks sunkus ir atsakingas darbas?
Žinojau, kad bus nelengva: atsakomybė, reprezentacija. Iki tol buvau žinoma kaip sportininkė, Sidnėjaus olimpinė čempionė. Dabar – jau kita veikla, visą laiką sau turiu priminti, kad esu jau ne sportininkė. Gaunu daug kvietimų kur nors nueiti, ką nors pasakyti, padaryti ir iš karto suprantu, kad atstovauju olimpiniam judėjimui ir negaliu sau leisti tam tikrų dalykų.

Mes esame komanda ir ja remiamės. Darbo užtenka visiems. Daug keliaujame ir po Lietuvą. Ta tema netgi mėgstu pajuokauti – pažįstu visus pasaulio miestus, kur yra šaudyklos. Kadangi Lietuvoje šaudykla tebuvo Vilniuje, mano lietuviškoji geografija atsiveria tik dabar.

Nors po Lietuvą ir daug važinėjame, tačiau, oi, kaip dar ne viskas apvažiuota. Užtat pas mus gali užsukti bet kas – LTOK vyrauja atvirų durų politika, jos atvertos visiems, kiekvienas pas mus gali užeiti ir kalbėtis.

Subūrėte naują kolektyvą, ką galite apie jį pasakyti?
Labai džiaugiamės visais naujais žmonėmis. Jie visi yra darbštūs, kupini idėjų. Nors kai kas net nėra tų skyrių darbas, bet jie rodo iniciatyvą. Kai rengėme atnaujintą Olimpinę dieną, idėjų siūlė beveik kiekvienas. Šiuo metu atmosfera mūsų kolektyve labai gera, visi nusiteikę dirbti, tęsti pradėtus ankstesnius darbus ir juos atlikti naujai. Kolektyvo formavimas dar nėra visai baigtas. Su tam tikrais mūsų darbais daug žada padėti atnaujinta Lietuvos olimpinė akademija.

Kokie pagrindiniai jūsų darbo principai?
Komanda, kolektyvas, idėjos, protingos naujovės ir neformalumas. Bet kokia mažiau formali kalba yra įdomesnė, bet koks laisvesnis susitikimas – darbingesnis. Čia kaip mokslas. Jeigu ko nors išmokai žaisdamas, niekada to nepamirši. Kaip ir sportuodama, visą laiką stengiuosi padaryti geriau, nei buvo.

Dalyvavote 125-oje Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) sesijoje Buenos Airėse, kur naujuoju IOC prezidentu buvo išrinktas olimpinis fechtavimosi čempionas vokietis Thomasas Bachas. Ar esate su juo pažįstami?
Su naujuoju IOC prezidentu susipažinau dar iki rinkimų. T. Bachas – labai mielas, simpatiškas žmogus, patraukli asmenybė. Džiaugiuosi, kad jis tapo naujuoju IOC prezidentu, visa Europa už jį balsavo.

Buenos Airėse stebėjome ir miesto, 2020 m. tapsiančio olimpinių žaidynių sostine, rinkimus, mums kilo šiokių tokių minčių. Matėme, kiek daug įdėta darbo, pasiūlyta naujų idėjų, kiek pritraukta žmonių, kaip svarbu toms šalims ir miestams rengti olimpines žaidynes.

Palaikymas buvo milžiniškas: dalyvavo net japonų princesė. Ji buvo pasitraukusi iš viešumos ir tai buvo vienintelis projektas, nusipelnęs jos dėmesio bei palaikymo, Tokijui siekiant laimėti rinkimus. Sesijoje dalyvavo Madridą reprezentavę princas Filipas su žmona, Japonijos premjeras.

Buvo galima pamatyti ne vieną karališkosios šeimos atstovą ir tai rodo, koks vis dėlto svarbus olimpinis judėjimas ir kaip pasaulis jį pripažįsta. Visi kandidatuojantys miestai turėjo daug vilčių, numatytų darbų, o koks vėliau buvo nusivylimas tų, kurie pralaimėjo. Tarkime, Stambulas kandidatavo jau penktą kartą ir vėl nesėkmingai.



Skrendant į Frankfurtą, šalia mūsų sėdėjo viena japonė. Iš jos veido iki pat kelionės pabaigos nedingo šypsena, mačiau, kokia ji buvo laiminga, kad Tokijas tapo 2020 m. olimpinių žaidynių sostine.

Emocingi, gražūs buvo ir atskirų sporto šakų pristatymai. Į olimpinių žaidynių programą svajojantys patekti sieninio (skvošo) propaguotojai pristatė, kaip bet kokiame mieste būtų galima pastatyti stiklinį kubą, kad iš visų pusių žiūrovai galėtų matyti, kaip žmonės žaidžia.

Emocingas buvo ir beisbolo pristatymas. Buvo sakoma, kad jis žaidžiamas kone visose pasaulio šalyse, kad juo domisi net musulmonės moterys. Tų sporto šakų atstovai labai norėjo, kad jų mėgstamas sportas taptų olimpiniu. Tačiau laimė šypsojosi imtynių atstovams. Jie net pasiryžę ištaisyti buvusio IOC prezidento Jaques’o Roggo suminėtus trūkumus, vienas svarbiausių – per mažas dėmesys moterų vaidmeniui sporte.

Tarptautinis olimpinis komitetas ir atskirų sporto šakų federacijos dabar labai pabrėžia moterų lygybės klausimą.

Tiesiai iš Argentinos vykote į Krokuvą, kas vyko tenai?
Krokuvoje buvo surengtas neformalus 17-os Europos olimpinių komitetų atstovų susitikimas, kuriame dalyvavo 14 prezidentų su generaliniais sekretoriais, tarptautinių ryšių vadovų. Tame susitikime dalyvavo ir LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras.

Kalbėjomės apie olimpinių žaidynių problemas, dar kartą buvo pristatytos Sočio olimpinės žiemos žaidynės. Tai padarė svečio teisėmis dalyvavęs Rusijos olimpinio komiteto prezidentas Aleksandras Žukovas. Kalbėjomės apie tolesnį darbą Europos olimpiniame komitete, kokie bus siūlomi kandidatai, nes šių metų lapkričio mėnesį Romoje vyks rinkimai.

Tarpusavyje esame gana vieningi ir draugiški, todėl sieksime palaikyti tuos kandidatus, kuriuos kartu aptarsime. Labai daug buvo bendraujama neformalioje aplinkoje, visi esame nusiteikę kalbėtis ir padėti vieni kitiems.

Kandidatuodama į LTOK prezidentus, savo darbuose akcentavote viešumą, skaidrumą. Ar dabar visa tai įgyvendinate?
Man atrodo, kad visi tą gali matyti – nuo finansinių dokumentų iki visų sprendimų. Tikrai laikomės viešumo, viską galima pamatyti ir išgirsti. Net neįsivaizduoju, ką būtų galima dar paviešinti. Savo pažadų laikomės šventai. Kaip ir kriterijų. Viskas, ką mes darome, yra sukurta pagal kriterijus. Viskas yra vieša.

Kuo labiausiai nusiviliate savo darbe?
Kartais nusiviliu dėl nesusišnekėjimų su kai kuriomis institucijomis.

Sportas grindžiamas visuomenininkų veikla, pradedant sporto klubais ir baigiant didelėmis skėtinėmis organizacijomis. Mums kartais pritrūksta susikalbėjimo su valstybinėmis organizacijomis.  Man atrodo, kad valdininkai nesupranta sveikatinimo prasmės, nes milžiniškos lėšos metamos sveikatos apsaugai. Nuvalkiota tiesa ir visi tą žino: JAV mokslininkai apskaičiavo – vienas doleris, investuotas į sportą, sutaupo penkis sveikatos apsaugai. Taigi turime, kad vaikai būtų skatinami sportuoti, kad jie būtų užimti. Sportas – ne tik sveikatinimo priemonė,tai būdas išvengti daugybės vaikų ir jaunimo problemų – pradedant rūkymu, alkoholio ir narkotikų vartojimu, baigiant nusikalstamumu.

Bandome kalbėti, ką nors daryti. Jeigu vaikus skatinsime sportuoti, bus ir čempionų, vaikai bus sveiki. Tačiau susidaro įspūdis, kad mūsų šalyje sportas, kaip ūkio šaka, atrodo, nelabai kam reikalinga.

Ar nekeiksnojate savęs, kad pasirinkote tokį darbą, juk vyras nemato savo žmonos namuose, visi savaitgaliai yra užimti…
Šiaip jau aš apskritai nelinkusi gailėtis. Visą laiką geriau gailėtis to, ką padarei, o ne to, ko nepadarei ar nepabandei. Tikrai nesigailiu, darau tai, kas, mano manymu, yra svarbu, naudinga, reikalinga. Esu vedama idėjos, nes esu idėjinis sporto žmogus. Mano vyras jau seniai priprato prie tokio gyvenimo būdo, kelionių.

Ar kada nors išsiimate savo šautuvą ir prisimenate, kad buvote šaulė?
Netgi iš seifo šautuvo nebuvau išsėmusi nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio. Nebuvo kada, visi savaitgaliai užimti.

Visuomet buvau  labai pedantiška ten, kas susiję su sportu. Viskas mano būdavo gražiai sudėliota: dvi poros šaudymo akinukų, nes galėjo kas nors sulūžti, pora pirštinaičių, nes viena galėjo suplyšti, kišenėje – peiliukas, nes galėjo užstrigti tūtelė, susegti ne keturi, o aštuoni žiogeliai numeriui prisegti, nes galėjau pamesti, ne vienas rankšluostis. Dabar viskas gražiai guli dėžutėse: dvi šaudymo striukės, dvi šaudymo kepurėlės, trys poros akinių, yra dėvėtų ir naujų pirštinaičių. Reikia pagalvoti ir kam nors padovanoti.

Kokie svarbiausi darbai dar laukia šiemet?
Vienas įvykių – lapkričio mėnesį Romoje įvyksiantys Europos olimpinio komiteto rinkimai – susitiksime su kolegomis, rinksime naują prezidentą, viceprezidentus ir Vykdomąjį komitetą. Didelį dėmesį skirsime LTOK moterų komisijai „Moterys sporte“ – susirinko labai iniciatyvių, įdomių moterų, tą komisiją norime padaryti veiklią, o ne popierinę.

Lietuvoje diskriminacijos kaip ir nėra, tačiau pasižiūrėjus, kiek moterų yra federacijų vadovių, valdybose, akivaizdu, kad jų – vienetai. Mokslo įrodyta – kai moterys ir vyrai dirba kartu, visada pasiekiamas geresnis rezultatas, nei jiems dirbant atskirai.

Gruodį mūsų laukia jubiliejus – prieš 25 metus atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Beveik tuo pat metu savo jubiliejus minės ir mūsų kolegos latviai bei estai.