Sporto ir kultūros priešprieša - bereikalinga

Sporto reikšmę kultūrai gerai atskleidžia šiuolaikinių olimpinių žaidynių atgaivintojo barono Pierre‘o de Coubertino žodžiai, pasakyti 1927 m. Olimpijoje: „Mūsų laikais olimpizmas turi būti estetinio idealo ir dorovinio tyrumo, fizinės ištvermės ir kūno stiprybės mokykla. Šiuos uždavinius bus galima įgyvendinti tik tada, kai visa tai atitiks jūsų garbę ir orumą, kuriuos jūs, kaip tikri sportininkai, panaudosite dvasiai ir kultūrai aukštinti.“

P.de Coubertinas nesiekė, kad pasinėrę į olimpines kovas atletai taptų menininkais. Jo tikslas buvo antikos žaidynių pavyzdžiu sukurti kultūrinę, meninę ir intelektualią olimpinę aplinką. 1912–1948 m. į olimpinių žaidynių programą buvo įtraukti septyni meno konkursai, kurių nugalėtojams (architektams, dailininkams, skulptoriams, kompozitoriams ir literatams) atiteko 45 aukso, 53 sidabro ir 48 bronzos medaliai. Beje, su olimpiniais meno konkursais susijusi ir Lietuva. 1932 m. X olimpinių žaidynių Los Andžele konkurso žiuri buvo ir mūsų šalies atstovas dr. Antanas Jurgelionis, garsus Lietuvos olimpinio sąjūdžio organizatorius.

XV olimpiados žaidynių, vykusių 1952 m. Helsinkyje, organizacinio komiteto pirmininkui Ericui von Fenckeliui atsisakius rengti meno varžytuves, šie konkursai nutrūko. Taip baigėsi olimpinio sporto sąsajų su kultūra per meno konkursus laikotarpis. Jį pakeitė kultūros programų, meno parodų ir kitų kultūrinių renginių etapas, per kurį ypač išryškėjo olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos, tapusios tikromis meno ir sporto šventėmis, pagausėjo kultūrinių renginių ir žaidynių vietose. Tarptautinis olimpinis komitetas pradėjo organizuoti vadinamąsias kultūros olimpiadas – kūrybinius renginius, trunkančius visus ketverius olimpinio ciklo metus. 2000 m. TOK pasiūlė ne tik paskatinti vaikų, jaunimo, garsių dailininkų ir kitų kultūros sričių atstovų kūrybingumą, bet ir populiarinti jų kūrybą pasitelkus šiuolaikines informacijos priemones – televiziją, internetą, konkursus, parodas.

Vaikų ir jaunimo kūrybos konkursai mūsų šalyje jau turi gražias tradicijas. Dar prieš atkuriant Lietuvos tautinį olimpinį komitetą 1988 m. mokiniai ir studentai pateikė per tūkstantį projektų LTOK emblemai sukurti. Visi jie buvo eksponuojami atkuriamojo LTOK suvažiavimo metu tuomečiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno Vilniuje. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje surengti devyni piešinių ir aštuoni literatūros olimpiniai konkursai. Be to, vyko eilėraščių, nuotraukų konkursai. Geriausi lietuvių darbai, dalyvaudami TOK organizuojamuose konkursuose, laimėjo du piešinių ir keturis literatūros konkursų prizus. Iškovota dvylika TOK diplomų literatūros, dar du pelnyti sporto ir meno konkursuose. Tai puikus Lietuvos atstovų pasirodymas.

Sporto tematika kuria ir profesionalūs dailininkai. Dvi skulptūros – „Šaulys“ 1994-aisiais, minint TOK šimto metų sukaktį, padovanotas Olimpiniam muziejui Lozanoje, o 1996 m. „Krepšininkas“ šiuolaikinių olimpinių žaidynių šimtmečio proga papuošė muziejų senovės Olimpijoje. Abi skulptūras sukūrė šviesaus atminimo menininkas Stanislovas Kuzma, kurio darbai buvo puikiai įvertinti ir jau tapo Lietuvos sporto ir meno simboliu tarptautinėje arenoje.

Vienas pačių reikšmingiausių pastarųjų metų meno kūrinių – skulptoriaus Vytauto Karčiausko „Ecolympic“, įvertintas 2012 m. TOK konkurso diplomu ir išspausdintas kataloge. Šis kūrinys įkūnija dvi pasaulines XXI amžiaus idėjas – olimpines žaidynes ir gamtosaugą. Jis galėtų būti naudojamas visose būsimų olimpinių žaidynių sostinėse, tapti olimpinių parkų elementu. Beje, tame pačiame konkurse, tik kaip piešinių grupės dalyvių laureatei, TOK diplomas buvo skirtas ir Dovilei Grigaliūnaitei. Tai išties didelis Lietuvos sporto ir meno sąsajų laimėjimas.

Galima pasidžiaugti, kad pradedant 1992-ųjų žiemos olimpinėmis žaidynėmis Albervilyje leidžiami pašto ženklai bei vokai, simbolizuojantys vieną ar kitą sporto šaką. Nuo 1994 m. žiemos olimpinių žaidynių Lilehameryje leidžiamos ir sidabrinės monetos. Sidnėjaus olimpinių žaidynių proga dienos šviesą išvydusi moneta „Disko metikas“ pripažinta geriausia pasaulyje. Visa tai yra mūsų sporto ir kultūros plačiąja prasme pergalės.



Visų svarbiausių šalies sporto renginių atidarymo ir uždarymo šventėse dalyvauja populiariausi Lietuvos atlikėjai, dainininkai, šokėjai. Vis dėlto pasitaiko ir šiokių tokių, sakyčiau, nesusipratimų. Pavyzdžiui, viename interviu Lietuvos radijui VU prof. Arvydas Šliogeris teigė: „Ar narkotikai daro mus didesnius patriotus, nesvarbu, kaip jie vadinami – heroinu ar krepšiniu.“  Kultūros veikėja Rūta Vanagaitė mąsto panašiai. Priešpriešindama teatrą sportui ji retoriškai klausė: „Toliau nušokime, greičiau nubėkime ir taip toliau, bet kas iš to kultūrai?“

Neretai kultūros (ir kitų sričių) atstovai savo profesinius laimėjimus lygina su sportininkų, sakydami, kad sportas ir jo pergalės per daug ir net tendencingai aukštinamos. Sutinku, kad turime puikų teatrą, režisieriai Eimantas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Mindaugas Karbauskis žinomi ne tik Lietuvoje. Iš dokumentinio kino kūrėjų šalį geriausiai garsina Janina Lapinskaitė, Jonas Mekas, kino pasauliui puikiai žinomos režisierių Šarūno Barto, Gyčio Lukšo, Kristijono Vildžiūno, aktorių Ingeborgos Dapkūnaitės, Donato Banionio, Juozo Budraičio pavardės. Pagrįstai didžiuojamės kompozitoriumi ir dailininku Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, operos solistais Violeta Urmana, Edgaru Montvidu, Vladimiru Prudnikovu, atlikėjais Mūza Rubackyte, Vilhelmu Čepinskiu, Petru Geniušu, džiazo virtuozais Danieliumi Praspaliauskiu, Vytautu Labučiu, Petru Vyšniausku, skulptoriais Stanislovu Kuzma, Konstantinu Bogdanu, fotografais Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Virgilijus Šonta. Šie ir dar nemažai neišvardytų meno ir kultūros žmonių išties reikšmingi Lietuvai ir žinomi. Tačiau, mano galva, žinomi tik plataus regiono arba priklausomai nuo specifinio žanro žemyno mastu. O Lietuvos sporto žvaigždės – olimpiniai, pasaulio čempionai žinomi kur kas plačiau. Arvydas Sabonis jau tapo Lietuvos sinonimu.

Vis dėlto, kaip minėjau, yra tokių, kurie nenori to pripažinti. Štai žinomas šalyje eseistas Rolandas Rastauskas apgailestaudamas rašo, kad į Londono „The Times“ paskelbtą dviejų šimtų žymiausių XX amžiaus pasaulio dailininkų sąrašą nepateko nė vienas Lietuvos atstovas. „Trys mūsų gigantai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas liko lauke už durų“, – apgailestauja. Nepaisant to, R.Rastauskas tęsia: „O norėčiau baigti aukšta gaida – aukštoji kultūra, o ne krepšinis garantuoja bent minimalų krašto populiarumą pasaulyje.“ Leiskite paklausti: kokia gaida jis baigtų, jeigu tos vadinamosios aukštosios kultūros mūsų šalies laimėjimai būtų tokie kaip olimpiečių? Pasakyčiau dar kitaip. Turint omeny, kad kultūros sąvoka apibrėžiama kaip žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes, galima teigti, kad sportas yra neatsiejama visuomenės kultūros dalis, ir supriešinti jų neverta.