Š. Jasikevičius vis dar mėgaujasi žaidimu

Kauno „Žalgirio“ ekipos naujokui Šarūnui Jasikevičiui jau 37-eri metai, tačiau savo komandoje jis vis dar vienas iš geriausių. Eurolygos laidai krepšininkas prisiminė iškovotus titulus, atskleidė detales kaip siekia išlikti aukščiausiame lygyje bei pabandė sudaryti svajonių komandos penketuką.

Eurolygos legenda jau tapęs Š.Jasikevičius prisipažino, kad jam vis dar patinka žaisti krepšinį, o be šio žaidimo neįsivaizduoja savo gyvenimo. „Aš vis dar mėgaujuosi krepšiniu. Galbūt kiek beprotiška, bet visus šiuos metus man malonu treniruotis. Viską ką dabar bandau padaryti, tai išlikti savo profesijoje, nes nieko kito be krepšinio nežinau. Vieną dieną, tai baigsis, bet suprantu, kad savo gyvenime nieko daugiau taip gerai nemoku daryti kaip žaisti krepšinį.“

37-erių įžaidėjas teigė, kad metams bėgant vis sunkiau išlikti aukščiausiame lygyje ir reikia prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. „Visada suvokdavau savo ribas ir fizines galimybes, todėl man svarbu gerinti individualius sugebėjimus ir atskiras žaidimo detales. Tokiu būdu aš kiekvienais metais stengiuosi išlikti aukščiausiame lygyje. Kai metai bėga pakeiti valgymo ir miego įpročius, nes kažkaip stengiesi išlikti šioje srityje.“

Lietuvis per savo karjerą žaidė daugelyje šalių, bet dabar sukūrus šeimą persikėlimai tampa vis sudėtingesni. „Barselona – mano mėgstamiausias miestas. Savo geriausią krepšinį žaidžiau Tel Avive, o daugiausiai laiko praleidau Atėnuose. Visi šie trys miestai lyg namai. Dabar kai turiu vaikų persikėlimai iš vieno miesto į kitą darosi vis sudėtingesni. Stengiesi rasti vaikams patinkančia mokyklą, žinoma kuo arčiau namų, kad nereikėtų lėkti, skubėti.“

Savo vaikus Š.Jasikevičius bando atitraukti nuo krepšinio, tačiau atrodo, kad sūnus pasiryžęs sekti tėčio pėdomis. „Visų pirmą stengiuosi savo vaikus atitraukti nuo krepšinio, nenoriu to. Bet atrodo, kad sūnus truputi pakvaišęs dėl kamuolio, tai nežinau ar pavyks sėkmingai atitraukti. Aš visada jiems sakau, kad reikia žaisti komandiškai, svarbiausia – komandos pergalė, nes tik dėl komandos laimėjimų mes tampame geresniais krepšininkais nei esame.“

Bandydamas sudaryti svajonių komandos penketuką iš žaidėjų su kuriais jam teko žaisti įžaidėjas pradėjo nuo savęs. „Aš visose komandose žaidžiau įžaidėju, tai galiu ir save įtraukti. Po to Anthony Parkeris, Dejanas Bodiroga, Nikola Vujčičius ir Dimitris Diamantidis, bet tada turėčiau D.Bodirogą nustumti į ketvirtąją poziciją“



Vienintelis treneris, kuris tokią komandą galėtų suvaldyti pasak Š.Jasikevičiaus yra Željko Obradovičius. „Turėtume paimti Ž.Obradovičių, jei sutiktų treniruoti, nes mūsų komanda būtų truputį pašėlusi. Željko galėtų mus suvaldyti, nes nėra toks ramus.“

Prisimindamas pirmąjį iškovotą Eurolygos trofėjų 2003 m. su Barselona, krepšininkas papasakojo, kad finalo rytą Svetislavas Pesičius išvarė žaidėjus iš treniruotės. „Prieš finalą rytinėje treniruotėje S.Pesičius mus išvarė, nes galvojo, kad nesame pakankamai susikaupę. Nežinau kaip įmanoma nebūti susikoncentravusiam prieš finalą. Gal tai buvo trenerio taktinė motyvacija, o gal taip ir galvojo.“

Persikėlus į Tel Avivą lietuvio pergalių kraitis darėsi dar gausesnis. Dar dabar kalbama, kad tuometinė „Maccabi“ ekipa žaidė gražiausią krepšinį Eurolygos istorijoje. „Maccabi“ komanda buvo labai talentinga, o Pini Gershonas mums davė tikrai pakankamai daug laisvės. Individualiai buvome labai stiprūs, kad galėtume žaisti akiai nuostabų krepšinį.“

Ketvirtąjį Eurolygos titulą Š.Jasikevičius laimėjo atstovaudamas Atėnų „Panathinaikos“ komandai prie kurios vairo stovėjo Ž.Obradovičius. „Ž.Obradovičius yra visapusiškas treneris. Kiti strategai koncentruojasi į gynybą, kiti suteikia laisvės. Željko visose situacijose bando surasti aukso viduriuką ir ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime. Jis žino, kada reikia žaidėją pastumti, būti griežtu ar maloniu. Jis tikrai jaučia žaidėjus, nes pats buvo aukštos klasės krepšininkas.“

Pasak krepšininko labai svarbu, kad komandą treniruotų stiprus treneris, kuris reikiamu momentu nuramintų. „Kol aš žaidžiu krepšinį man nėra eilinių rungtynių ir tuo galbūt rizikuoju. Todėl kyla šioks toks pavojus ir reikėtų trenerio, kuris tave nuramintų. Nes visada galvoji, kad visas problemas gali išspręsti vienas. Reikia gero trenerio, kuris būtų stiprus kaip asmenybė, kad tau pasakytų: „Tu ne vienas aikštelėje, yra dar keturi geri žaidėjai ir jie taip pat gali žaisti, tad nusiramink.“