„Laukiame Eurolygos komandų Kėdainiuose“

Po dvejų metų pertraukos į Lietuvą grįžęs Gintaras Leonavičius jau pirmąjį sezono mėnesį nuskynė asmenį apdovanojimą – 30 metų 194 cm ūgio gynėjas pripažintas naudingiausiu Baltijos krepšinio lygos (BBL) spalio mėnesio žaidėju.

Visgi, pats krepšininkas prisipažįsta, kad jam nėra nieko svarbiau už komandines pergales. Kol kas tai daryti Leonavičiaus atstovaujamai Kėdainių „Nevėžio“ ekipai taip pat sekasi neblogai – per aštuonerias rungtynes patirta vos viena nesėkmė.

„Nevėžio“ svetainė internete su Leonavičiumi kalbėjosi apie iškovotą trofėjų, komandos stipriąsias puses, komplektaciją, darbą su tėvu bei legionieriaus patirtį.

Dažnai esate minimas, kaip puikiai besiginantis žaidėjas, tačiau praėjusį mėnesį sužibėjote puolime. Ar anksčiau esate gavęs tokių individualių apdovanojimų?
Tai yra komandos trofėjus. Nelabai sureikšminu tokius dalykus. Man svarbiausia, jog komanda laimi. Aišku, smagu, kad tapau naudingiausiu žaidėju, tačiau man geriau būtų prasčiau sužaisti puolime, bet komanda laimėtų. Pergalė man yra viskas. Tuomet aikštelę palieku aukštai iškelta galva. Praeityje esu ne kartą atsiėmęs tokius apdovanojimus.

Su „Nevėžio“ komanda jau laimėjote BBL taurę, sezoną pradėjote trimis pergalėmis Baltijos lygoje, LKL čempionate taip pat sekasi puikiai. Kas, jūsų manymu, lėmė sėkmingą sezono startą?
Klubo vadyba gerai padirbėjo su komplektacija. Surinkti žaidėjai yra patyrę bei matę to krepšinio užsienyje. Visa komanda yra kaip vienas kumštis. Tai, manau, yra vienas iš sėkmingo starto priežasčių. Aišku, taip pat didelį darbą vienijant komandą įdėjo ir vyriausiasis treneris. Prieš sezoną nemažai dirbome, jog tokį rezultatą pasiekti. Kol kas viskas gaunasi, žiūrėsime kaip bus toliau.

Komandos komplektacija šią vasarą nustebino daugelį – sudėtyje gausybė gerai žinomų ir karjeroje jau nemažai pasiekusių žaidėjų. Kokie šios komandos tikslai – ar galima teigti, kad Baltijos lygoje jus tenkintų tik čempionų taurę?
Mūsų komandos stiprioji pusė – labai lygiaverčiai žaidėjai. Vieną dieną gali sužaisti Tyrone'as Brazeltonas, kitą – Arvydas Šikšnius, dar kitą – Vilmantas Dilys ir t.t. Varžovams yra sunku analizuoti mūsų komandą, nes neaišku, kuris tą dieną sužais.

Mums prieš sezoną nebuvo iškeltų konkrečių tikslų, kad būtinai reikia kažką pasiekti. Mano, asmeniškai, tikslai, kad ir toje pačioje BBL, yra maksimalūs. Norisi laimėti, kaip ir kiekvieną dieną. Mano toks charakteris. LKL yra daug pajėgių ekipų, kurios žaidžia ir Eurolygoje, todėl ten sunkiau. Tačiau laukiame, kol jos atvyks į Kėdainius – patikrinsime.



Praeityje jau esate žaidęs Kėdainiuose. „Nevėžio“ marškinėlius vilkėjote 2006-2007 ir 2007-2008 metų sezonuose, ar galėtum papasakoti, kuo ir kaip viskas pasikeitė – arena, vadyba, žaidėjai, sirgaliai...
Dabar viskas kitaip. Aišku, „Nevėžis“ iš senos mokyklos salės persikėlė į naują areną. Taip pat pasikeitė klubo vadyba, atsirado daug naujų, malonių idėjų iš jų pusės. Atsimenu, kad komanda buvo pajėgi ir prieš penkerius metus, kuomet laimėjome BBL Iššūkio taurę. Dabar į namų rungtynes susirenka žymiai daugiau žiūrovų, todėl ir žaisti daug smagiau.

Kokie ryškiausi prisiminimai liko iš 2008 metų, kuomet laimėjote BBL Iššūkio taurę?
Atsimenu, kad komanda buvo panaši į šių metų sudėtį – buvome vienas kumštis, lygiaverčiai žaidėjai, vieni už kitus stovėdavome aikštelėje. Man ši komanda šiek tiek primena 2007-2008 metų ekipą.

Nuo to laiko spėjote pažaisti ir užsienyje – Italijoje ir Ispanijoje. Ar galėtumėte įvardinti, kuo ši patirtis buvo naudinga?
Manau, kad užsienyje subrendau kaip žaidėjas. Žaidžiant už Lietuvos ribų, iš tavęs visuomet daugiau reikalauja. Niekada negali atsipalaiduoti ar patingėti. Ten tave išsunkia kaip kempinę, tačiau visa tai man davė daugiau patirtis ir pasitikėjimo savimi. Atsimenu koks Lietuvoje lakstydavau prieš penkerius metus... Aišku, džiaugiuosi grįžęs į Lietuvą. Vis dėlto čia randi savo „chebrą“, su kuria visada smagu. Taip pat svarbu, jog šalia yra šeima. 

Esate vienas iš nedaugelio žaidėjų, kurių treneris ne šiaip sau treneris, bet taip pat dar ir tėvas. Ar tai nesukuria papildomų nepatogumų, galbūt atvirkščiai – padeda?
Man jau 30 metų ir esu patyręs. Moku atskirti darbinius ir šeimos santykius. Dėl to man nekyla problemų. Nesvarbu kas treniruoja komandą, aš vis tiek einu dirbti ir atlikti savo užduotis. Aikštelėje yra darbas, o už jos ribų – šeima. 

Prieš tai klausiau apie komandos tikslus, tačiau galbūt esi užsibrėžęs ir asmeninių siekiamybių, neįgyvendintų svajonių krepšinio aikštelėje, kurias dar norėtume išpildyti?
Kažkaip neturiu aš asmeniškumų. Svarbiausiai man yra komanda. Visada stengiuosi pasirodyti kuo geriau. Vieną kartą išeina, kitą – ne. Žiūrėsime koks bus šis sezonas. Niekada nespjaunu galimybei grįžti į Ispaniją. Svarbiausiai, jog sezonas baigtųsi be traumų.