Mes – už Lietuvą! Ar tik per krepšinį?

Vilniaus oro uoste vos kelios dešimtys žmonių sutiko su aukso medaliais iš pasaulio čempionato parskridusius šiuolaikinės penkiakovės meistrus, o Rotušės aikštėje tūkstančiai šlovino su sidabru iš Europos pirmenybių grįžusius krepšininkus.

Kaip argumentuotai paaiškinti tokį krepšinio populiarumą Lietuvoje? Į tai LTOK žurnale "Olimpinė panorama" bando atsakyti socialinių mokslų daktaras Dainius Genys.

Pabandykime šiek tiek nuosekliau pažvelgti į krepšinio populiarumo priežastis Lietuvoje ir pasvarstyti, kodėl krepšininkų pergalės sulaukia kur kas didesnio visuomenės dėmesio nei, pavyzdžiui, auksiniai penkiakovininkų medaliai.

Šio tikslo siekti padės ir sociokultūrinės teorijos, sportą interpretuojančios ne vien kaip fizinę, bet ir kaip socialinę, kultūrinę veiklą bei leidžiančios geriau suprasti konkrečios sporto šakos reikšmę, vadinasi, ir populiarumo ar nepopuliarumo priežastis.

Antai žinomas sociologas Pierre‘as Bourdieu teigia, kad statistinė sporto tipologija mažai ką pasako, jeigu neatsižvelgiama į socialinį bei kultūrinį kontekstą: siekiant suvokti sportinės veiklos esmę, neišvengiamai reikia gilintis, kada ir kaip buvo pasinerta į sportą, kaip ir kokioje dirvoje jis imtas praktikuoti.

Socialinės pasirinkimo priežastys
P.Bourdieu tvirtinimu, kiekvienos socialinės klasės mėgstamos sporto šakos pasirinkimas priklauso nuo pripažįstamų vertybių. Pavyzdžiui, istoriškai aristokratai visada domėjosi vadinamąja aukštąja kultūra, menu ir estetika, todėl mieliau rinkdavosi jų individualumą išryškinantį, nekontaktinį, estetiniu žavesiu pasižymintį sportą (klasikiniai pavyzdžiai galėtų būti kriketas, jodinėjimas, lauko tenisas, golfas). Tuo tarpu vidurinė klasė, neišvengiamai susijusi su fiziniu darbu, pirmenybę teikė toms sporto šakoms, kur išryškėjo jų pranašumas (dažniausiai tai buvo fiziniu kontaktu paremtos sporto šakos, tokios kaip regbis, futbolas, boksas, imtynės).

Istoriškai Lietuva ilgą laiką gyveno beklasėje visuomenėje, o sporto populiarumas ir pasiskirstymas buvo skatinamas visiškai kitokiais (sovietinės ideologijos) principais. Socialinės visuomenės klasės Lietuvoje dar tik pradeda įgauti aiškesnes formas, tad kalbėti apie sporto šakos pasirinkimą gana sudėtinga. Vis dėlto bandant analizuoti lietuvių įsitraukimą į šių dienų krepšinio įvykius ryškaus pasidalijimo tarp socialinių klasių, regis, nėra: krepšiniu žavisi turtingas ir neturtingas, išsilavinęs ir vis dar besilavinantis, jaunas ir pagyvenęs.

Krepšinis gausiai reprezentuoja įvairiausias vertybes, ir ši jo savybė leidžia rasti nišą skirtingų visuomenės sluoksnių atstovams. Tai komandinis sportas, todėl čia reikalinga darna, susiklausymas, pasiaukojimas, netgi tam tikras nuolankumas ir būtinybė atidėti individualius interesus dėl komandinių, bet tuo pat metu gali iškilti ir lyderio svarba. Krepšinis pasižymi intelektualumu, strateginiu mąstymu, estetiškumu, bet nestokoja ir paprastumo, nuolankumo, paklusnumo elementų.

Šioje vietoje reikėtų pabrėžti skirtį tarp profesionalaus ir mėgėjiško sporto, mat jiems keliami visiškai kitokie reikalavimai. Pavyzdžiui, žaidžiant krepšinį laisvalaikiu ne itin sureikšminami profesionalumo, etikos (taisyklių laikymosi) ir netgi estetikos reikalavimai. Mėgėjiškas krepšinis labiau siejamas su pramoga, dėl to jį žaisti visai nesudėtinga. Vienu metu gali varžytis skirtingo meistriškumo žaidėjai, o komandinis aspektas šiai veiklai suteikia socialumo (bendravimo, kolektyvinės patirties, pergalių, pralaimėjimų ir t.t.), todėl žaidimas įgauna emocionalumo, o tai pastebimai padidina jo patrauklumą visuomenei.

Žvelgdami į pastaraisiais metais Lietuvą sporto pasaulyje bene labiausiai garsinančią šiuolaikinę penkiakovę, matome kitą vaizdą. Tai penkių savarankiškų (fechtavimo, plaukimo, jojimo, bėgimo ir šaudymo) sporto šakų kombinacija, reikalaujanti ne tik daugybės pastangų, bet ir skirtingų įgūdžių. Penkiakovininkai turi pasižymėti jėga, ištverme, greita reakcija, mokėjimu susikaupti, taiklumu ir daugeliu kitų savybių. Jiems būtini visai kitokie įgūdžiai nei krepšininkams. Be to, palyginti su krepšiniu, ši sporto šaka labai individuali, todėl ir visuomenei ne tokia patraukli dėl socialumo – bendravimo su kitais, kolektyvinių išgyvenimų stygiaus. Dar penkiakovininkai turi mažiau galimybių improvizuoti. Šaudymo, plaukimo, bėgimo ir net jojimo rungtyse vietos improvizacijai nedaug, o štai žaidžiant krepšinį improvizacija yra vienas svarbiausių aspektų.

Galimybė savarankiškai (mėgėjiškai) praktikuoti sporto šaką – be abejo, itin svarbi jos populiarumui. Čia penkiakovės ir krepšinio skirtumai akivaizdūs. Nenorint įžeisti visos šalies krepšinio sirgalių dera pripažinti, kad šiuo požiūriu krepšinis – gana nesudėtinga sporto šaka. Pakanka turėti kamuolį, krepšį ir sugebėti į jį mėtyti. O štai iš daugybės komponentų susidedanti penkiakovė – didesnės disciplinos ir ištvermės reikalaujanti sporto šaka, kuriai būtini penkių skirtingų sporto šakų įgūdžiai, tiksliau, universalus jų suderinamumas.

Kitas svarbus bet kokios sporto šakos populiarumo aspektas – infrastruktūra. Ar bereikia klausti, kiek mūsų šalies vaikai turi galimybių mėtyti kamuolį į krepšį ir kiek treniruotis penkiakovę? Juk net mokykloje, kurioje dedami (ar bent turėtų taip būti) visuomenės fizinio aktyvumo pamatai, praktiškai nėra jokių galimybių moksleiviams susipažinti su šaudymo, jojimo, fechtavimo, o dažnai ir plaukimo pagrindais. Penkiakovės pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo individualaus jaunuolių apsisprendimo, o dar dažniau – nuo gabų vaiką pastebėjusio trenerio mokėjimo įkalbėti, sudominti šių sporto šakų deriniu. O krepšinį ir jaunas, ir senas gali žaisti bet kur – kieme, salėje, paplūdimyje ir pan.



Kultūrinės pasirinkimo priežastys
Šiam aspektui aptarti svarbus vis stipriau ryškėjantis populiariosios kultūros vaidmuo. Visuomenės dėmesys sporto įvykiams vis labiau susipina su šios kultūros „gamybos“ procesais: sporto įvykiai žiniasklaidoje aptariami ne tiek analizuojant ir minint jų unikalumą, bet ir nepamirštant simbolinės svarbos bei reikšmės – skandalų, akibrokštų, sensacijų.

Sporto pergalės – tai interpretaciniu požiūriu gana riboti faktai. Tuo tarpu populiariosios kultūros klodų interpretacija ir reinterpretacija – kur kas ilgesnė bei turtingesnė. Pavyzdžiui, nėra daug galimybių išspausti įvairių variacijų, bet pasakoti apie sportininko nugalėtojo charakterį, gyvenimo užsienyje sunkumus, patriotiškumą, garbingumą, kelią, kuriuo nueita iki medalio, galiausiai tokias „svarbias“ detales, kaip mada, skonis, laisvalaikio įpročiai ir pan., galima ilgai. Populiariosios kultūros siekis eskaluoti visuomenines fantazijas ir būti malonumo šaltiniu sukuria itin platų dėmesio placdarmą sporto šakai.

Šiandien krepšinis ir populiarioji kultūra yra neatsiejami – žiniasklaidos bei visuomenės dėmesys aiškiai sufokusuotas ir kiekvienas krepšininkų žingsnis kartais net liguistai stebimas tarsi po didinamuoju stiklu. Populiariosios kultūros naujienų dauginimo požiūriu komandinis sportas turi akivaizdžių pranašumų prieš individualų, juk daugiau asmenybių didina naujienų skleidimo galimybes. Pagalvokime, kiek žinučių (tiek asmeninių, tiek profesinių) gali būti susieta su vienu sportininku ir kiek su visa komanda, o juk sportininkai nestokoja populiariąją kultūrą dominančios žaliavos. Bendraudami su seksualiomis moterimis eskaluoja viešos erdvės fantazijas, puoselėdami savo išvaizdą kartu diktuoja madas.

Šis dėmesys ir populiariosios kultūros gebėjimas dauginti bei sureikšminti informaciją plečia krepšinio svarbos ir populiarumo lauką, visų pirma akivaizdžiai didindamas ir gilindamas sąsajas tarp krepšinio ir bulvarinių naujienų. Krepšininkų santuokos tampa svarbiu visuomeninio gyvenimo įvykiu, o federacijos prezidento atsistatydinimo pareiškimas visiškai užgožia Seimo pirmininko pasitraukimą.
Penkiakovininkams siekti visuomeninio populiarumo sunkiau, nes jiems visų pirma reikia įveikti populiariosios kultūros abejingumą jų atstovaujamai sporto šakai. Visuomenės dėmesio sužadinimas dažniausiai susijęs tik su skambiais laimėjimais, bet net ir po didelių bei reikšmingų pergalių šis dėmesys greitai atslūgsta. O krepšininkams itin stengtis nereikia – žiniasklaidos prožektoriai į juos visada nukreipti. Štai dėl ko vidutinio lygio krepšininkas mūsų visuomenėje geriau žinomas ir atpažįstamas nei talentingas individualios sporto šakos atstovas.

Kodėl krepšinis populiariausias
Žvelgiant į istorinę krepšinio raidą ir jo reikšmę skirtingais periodais lietuvių tapatybei, galima sakyti, kad krepšinis tapo specifine, su patriotiškumu ir lietuvybe susijusia sporto šaka, o nuolatinis visuomenės dėmesys krepšinio aktualijoms ir sėkmingi krepšininkų pasirodymai stiprina šį ryšį. Vis dėlto pergalių reikšmė yra gerokai perdėta. Juk jei palygintume penkiakovininkų ir krepšininkų iškovotus reikšmingus titulus olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose, pamatytume, kad penkiakovininkų pasirodymai yra sėkmingesni.

Darytina prielaida, kad krepšinis visų pirma patrauklesnis dėl atstovaujamų vertybių priimtinumo visuomenei ir žaidybinio teatrališkumo, o galutinį dominavimą jam padėjo įtvirtinti populiarioji kultūra. Kita vertus, nepaisant minėtų skirtumų, tai nereiškia, kad kažkuri sporto šaka yra reikšmingesnė ar svarbesnė. Sporto unikalumas kaip tik atsiskleidžia per įvairovę ir skirtingumą, o šis palyginimas skirtas aktualiems klausimams kelti, o ne kažkurios sporto šakos privalumams išryškinti.

Nepaisant skirtumų, nereiškia, kad kažkuri sporto šaka yra reikšmingesnė ar svarbesnė. Sporto unikalumas kaip tik atsiskleidžia per įvairovę ir skirtingumą, o šis palyginimas skirtas aktualiems klausimams kelti, o ne kažkurios sporto šakos privalumams išryškinti.