Komandiniai titulai - svarbiau

„Aš nekoks šventėjas. Ir alkoholis – ne mano draugas“, – šyptelėjo Mantas Kuklys.

Vienas Vilniaus „Žalgirio“ lyderių, neseniai iškovojęs Lietuvos futbolo A lygos auksą, šventė itin santūriai.

26 metų saugas savo džiaugsmu dalijosi su šeima. Tiesa, dar apsilankė Vilniaus rotušėje, kur priėmė miesto mero Artūro Zuoko, prezidento Valdo Adamkaus ir kitų valdžios žmonių sveikinimus.

Iš Šiaulių kilęs futbolininkas šį sezoną pasiekė ne vieną aukštumą. A lygos čempiono titulas, daugiausia rezultatyvių perdavimų atlikusio A lygos žaidėjo vardas, specialistų pripažinimas kaip vienam geriausių Lietuvoje žaidžiančių futbolininkų. O kur dar debiutas Lietuvos nacionalinėje rinktinėje ir didžiausia gyvenimiška pergalė – sūnaus gimimas.

Pats esi kilęs iš Šiaulių. Kaip atsidūrei Vilniaus „Žalgirio“ klube?
Išties, Šiauliuose būdamas 7-erių pradėjau pažintį su futbolu. Vėliau patekau į „Šiaulių“ klubo dublerių ekipą, pas trenerį Saulių Vertelį. Paskui pakilau iki pagrindinės miesto komandos. 2010-aisiais išvažiavau į Belgiją. Ten rungtyniavau 2-osios lygos klube, su kuriuo iškritome į 3-iąją. Netrukus Belgijoje ėmė strigti piniginiai dalykai, manęs tai netenkino, tad grįžau į Lietuvą. O Vilniuje atsidūriau 2012 metų pradžioje. Tikrai nesigailiu, kad priėmiau tokį kvietimą, pakeitusį mano karjerą.

Kaip vertini 2013-ųjų sezoną?
Dešimčia balų, netgi su pliusu. Sezonas buvo idealus – ir Europos turnyre, ir Lietuvoje. Gal tik išskyrus paskutines kelias rungtynes.

Kodėl sezono finišas „Žalgiriui“ buvo toks tragiškas? Net pasigirdo kalbų, kad kažkodėl tyčia neskubate užsitikrinti titulų...
Taip tikrai nebuvo. Į sezono pabaigą pasijautė nuovargis. Jei skaičiuotume su Europos taurių varžybomis, iki tos nesėkmingos 7 rungtynių serijos jau buvome sužaidę per 30 mačų. Trūko jėgų. Be to, koją pakišo ir psichologija. Norėjome kuo greičiau pabaigti sezoną, išeiti ilsėtis. Išėjo atvirkščiai – mūsų A lygoje sukauptas taškų pranašumas prieš varžovus su kiekvienomis rungtynėmis tirpo. Tai suteikė papildomo nervingumo.

Lyg tyčia, nusigręžė ir sėkmė. Pagal žaidimą iš tų 7 nelaimėtų mačų tik 2 buvo tragiški. Kituose žaidėme gerai, bet niekaip nesugebėdavome realizuoti susikurtų momentų. Netgi paskutinėse rungtynėse su Marijampolės „Sūduva“ pirmąjį kėlinį atrodėme fantastiškai, tik vėl neįmušėme.



Šis sezonas tau asmeniškai turbūt buvo pats geriausias. Kuo tai paaiškintum?
Patekau į gerą komandą, atsiskleisti padėjo ekipos partneriai, treneriai. Iš kitos pusės, žinoma, daug ką pasiekiau savo užsispyrimu ir noru. Man – 26-eri. Matyt, jau subrendau kaip futbolininkas.

Pernai sukūrei šeimą. Kiek tai turėjo įtakos tavo emociniam pakilimui?
Šeima davė didžiulį impulsą, ypač vaiko gimimas. Žmona su sūnumi, kuriam tuoj bus 9 mėnesiai, nepraleisdavo mano varžybų. Ar šalta, ar lietus jie visada būdavo stadione ir mane palaikydavo.

Futbolo specialistai tave įvardija ne tik kaip vieną Vilniaus „Žalgirio“ lyderių, bet ir kaip vieną geriausių visos A lygos žaidėjų. O ką geriausiu A lygos futbolininku būtum rinkęs tu?
Nerijus Valskis iš Marijampolės „Sūduvos“ šiemet pademonstravo puikų futbolą. Vis dėlto įmušti 27 įvarčius ir dar saugui – rimtas pasiekimas. Man asmeniniai įvertinimai yra malonūs, bet komandiniai – svarbiau. Jei laimi komanda, gerai būna visiems.

Šiemet debiutavai ir Lietuvos rinktinėje. Ką tau reiškia pasirodymas nacionalinėje komandoje?
Svajonės išsipildymą. Apie tai svajojau nuo pat vaikystės. Gaila, kad su rinktine nepasiekėme gerų rezultatų. Tikėkimės, kad trenerių pasikeitimas bus į naudą.

Turbūt kiekvienas A lygos žaidėjas svajoja patekti į pajėgų užsienio klubą. Tavo meistriškumą kai kurie užsienio portalai jau vertina maždaug milijonu litų. Ar greit atsiras užsienio klubas, kuris tiek paklotų už M.Kuklį?
Aš esu realistas. Tiek už A lygos žaidėją niekas nemokės. Juo labiau, kad Vilniuje esu viskuo patenkintas ir neseniai prasitęsiau sutartį su „Žalgiriu“. Sostinės ekipai atstovausiu dar pusantrų metų.  Žinoma, nebent, kaip jūs sakote, atsiras tokia piniginga užsienio komanda.