Pabėgimas iš meškos glėbio

Adolfo Strakšio interviu su vienu LTOK atkūrimo organizatorių advokatu Kazimieru Motieka, atkurtojo komiteto viceprezidentu ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju, buvo išspausdintas „Olimpinėje panoramoje“ 2003-iaisiais. Įdomus jis ir šiandien švienčiant LTOK atkūrimo 25 metų sukaktį. Spausdiname sutrumpintą.

Kas Kazimierui Motiekai yra sportas?
Man sportas pirmiausia sveikata. Bet čia kaip ir su vaistais: perdozuosi – gali numirti, jei persitempsi, gali susigadinti visą gyvenimą. O šiaip sportas mano gyvenime visada užėmė svarbią vietą. Ežeruose ar jūrose galėjau kilometrus nuplaukti. Buvau taiklus šaulys. Mokydamasis universitete lankiau sambo treniruotes. Tai, žinoma, tolima praeitis, iš kurios belikę malonūs prisiminimai. O šiaip mėgstu gamtą, eiti pasivaikščioti – patinka judrus gyvenimo būdas.

Sporto organizacijose neteko dalyvauti? Turiu galvoje organizacinį darbą.
Mano pirmasis darbas šioje srityje – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas. Čia aš veikiau ne kaip sportininkas, o kaip Lietuvos pilietis.

Kaip dar sovietų valdžios metais gimė mintis atkurti Lietuvos olimpinį komitetą?
Taip, dar buvo sovietmetis, bet jau buvo pakilusi audringa Atgimimo banga. Visi ėjome nepriklausomos Lietuvos link, tačiau apie tai balsu dar nebuvo kalbama arba kalbama tik simboliškai. Buvo ieškoma, ką nacionalinio atstatyti, kas okupantų sugriauta. Ne išimtis ir mūsų sportininkai. Jie pasiūlė atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Mes jį atkūrėme 1988 m. gruodžio 11-ąją ir buvome pirmieji iš Baltijos šalių, tą padarę.

Bet pirmieji pradėjo judėti Latvijos sportininkai ir jų organizatoriai. Pasižiūrėti, ką jie daro, į Rygą vyko Respublikinio sporto komiteto pirmininko pavaduotojas Artūras Poviliūnas ir ten kalbėjosi su Vilniu Baltiniu.
Taip, bet latviai įkūrė laikinąjį olimpinį komitetą. Pabrėžiu – laikinąjį. Nepaisant to, SSRS nacionalinio olimpinio komiteto plenumas netgi priėmė nutarimą, kuriame žiauriai sukritikavo latvių siekius. Buvo pasakyta, kad „tokio olimpinio komiteto įkūrimas prieštarauja Olimpinei chartijai ir olimpinio judėjimo praktikai, kad tai nepadeda sąjunginių respublikų sportinėms organizacijoms vienytis ir vieningam, savo esme vieninteliam sportiniam ir olimpiniam judėjimui stiprinti bei SSRS nacionalinio olimpinio komiteto autoritetui tarptautinėje arenoje kelti.“ Cituoju tiksliai, nes tai pasižymėjau pranešime, kurį skaičiau per sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimą, kurio uždavinys buvo atkurti Lietuvos nacionalinį olimpinį komitetą.

Mūsų sporto visuomenė jau nebegalvojo, kad reikėtų išsaugoti SSRS nacionalinio olimpinio komiteto autoritetą. Lietuva galvojo apie savo olimpinį komitetą. Negi Maskvos sporto vadovai šito nesuprato ar tik dėjosi to nesuprantą?
Gal nesuprato, o gal tik dėjosi nesuprantą – juk buvo pati nacionalinio judėjimo Baltijos respublikose pradžia ir nebuvo galima prognozuoti, kuo viskas baigsis. Beje, kaip ir visos Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ politikos. Žodis „perestroika“ buvo magiškas. Visi vadovai buvo įpareigoti svarstyti, kaip ir ką savo žinybose gali bei turi pertvarkyti. Ne išimtis buvo ir SSRS olimpinis komitetas. Jau minėtame nutarime buvo užrašyta, kad sudaroma SSRS olimpinio komiteto komisija, kuri turi skubiai parengti priemonių planą, kaip išplėsti sąjunginių respublikų ir sporto federacijų teises: suteikti joms juridinio asmens statusą, įpareigoti atidaryti savo einamąsias sąskaitas, leisti plėtoti ūkinę, finansinę bei rėmėjų veiklą. Tik tiek. Savo pranešime pagal anuometinę madą užrašiau: „Man regis, kad šis nutarimas neturi nieko bendra su TSKP XIX sąjunginės konferencijos nutarimais. Tai biurokratinės komandavimo ir spaudimo struktūros nutarimas, neturintis nieko bendra su lygiateisiškumo, nacionalinės pagarbos, respublikos suvereniteto ir valstybingumo teisėmis, taip iškilmingai paskelbtomis SSRS ir LTSR konstitucijose.“



Šiandien keistokai skamba tokios frazės, kad priešą reikėjo mušti jo paties ginklais.
O kaip kitaip – iki kovo 11-osios dar buvo likę metai ir trys mėnesiai. Lietuvoje dar tvirtai jautėsi kompartijos centro komitetas ir visa valdžia, už jų nugaros stovėjo svetima kariuomenė, saugumas. Mūsų tikslas buvo šventas ir istoriškai teisingas netgi to meto sąlygomis – Olimpinėje chartijoje teigiama, kad žaidynės vyksta tarp atskirų asmenų ar komandų, o ne tarp šalių, bet šalis, neturinti nacionalinio olimpinio komiteto, turi jį įkurti bei pasiekti, kad jis būtų pripažintas Tarptautinio olimpinio komiteto. O juk Lietuva pagal SSRS ir LTSR konstitucijas, nors ir melagingai, bet formaliai buvo skelbiama kaip suvereni valstybė...

Iki suvažiavimo vyravo dvi nuomonės, ką turime atkurti – olimpinę lygą ar olimpinį komitetą. Koks esminis šių dviejų pavadinimų ir organizacijų skirtumas?
Žodis „lyga“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „surišu“. Tarptautiniu požiūriu tai asmenų ar organizacijų susivienijimas, o sporto – varžybų klasė arba grupė maždaug vienodo pajėgumo komandų ar žaidėjų. O komitetas – tai organas, vadovaujantis kuriai nors valstybinės ar visuomeninės veiklos sričiai. Jau vien dėl to lyga negali būti komitetas. Buvo siūlymas, kad atkurta Lietuvos olimpinė lyga būtų tarsi Lietuvos sporto lygos, tvarkiusios Lietuvos sporto reikalus ir 1924 bei 1928 m. delegavusios Lietuvos atstovus į olimpines žaidynes, prototipas. Iš tos lygos vėliau išaugo Lietuvos tautinis komitetas. Bet koks tikslas atkurti tai, iš ko dar tarpukario Lietuvoje patys išaugome ir ko jau tada atsisakėme?

Kovos dėl Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo dienos. Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų? Juk tai buvo procesas, o ne impulsyvus veiksmas.
Tik labai neilgas. Sąjūdis įsikūrė birželio pradžioje, spalį vyko jo suvažiavimas, o Tautinį olimpinį komitetą atkūrėme gruodžio 11 d. Maskva mums įrodinėjo, kad mes niekada nebuvome Tarptautinio olimpinio komiteto nariai. Tad buvo nuvykta į Šveicariją ir ten archyvuose rasti dokumentai apie mūsų narystę šioje tarptautinėje organizacijoje. Respublikinis sporto komitetas, ėmęsis šio darbo, irgi buvo nusiteikęs pažangiai, bet jo žmonės jautė partinių funkcionierių spaudimą, mat tie funkcionieriai įžiūrėjo didžiulę Lietuvai gresiančią katastrofą, jei bus atkurtas šalies olimpinis komitetas. Funkcionieriai buvo už lygą, nes jie visų pirma nenorėjo erzinti Maskvos.

Skaitau A.Poviliūno knygą „Olimpinė ugnis negęsta“: „Ir štai prie mikrofono ryžtingai priėjo Kazimieras Motieka. „Jaunime! – pasakė. – Kokios dar abejonės? Mes privalome šiandien visiems laikams atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Ir ne mažiau!“ Ką mąstėte tuo metu? Juk valdžios sluoksniuose vyravo kitokia nuomonė.
Tą nuomonę per suvažiavimą reikėjo įveikti. Išvakarėse A.Poviliūnas, tuometis Respublikinio sporto komiteto pirmininko pavaduotojas, darbo grupės Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui atkurti vadovas, pasakė, kad jo pranešime apie tai tiesiogiai nebus pasakyta, todėl aš turėsiu ištarti tuos žodžius, kurių laukia visa Lietuva. Ir aš tuos žodžius ištariau: „Jeigu šiandien mums rūpi Lietuva, SSRS ir LTSR konstitucijose garantuotas jos suverenitetas bei jo (komiteto) atkūrimas, mes turime pasisakyti aiškiai ir nedviprasmiškai: šiandien mes atkuriame Lietuvos nacionalinį olimpinį komitetą ir darome pirmą žingsnį, kad jis būtų pripažintas Tarptautinio olimpinio komiteto. Ir tegul mūsų negąsdina SSRS NOK plenumo manymas, kad tokio komiteto įkūrimas nepadės SSRS NOK autoritetui tarptautinėje arenoje kelti. Visų pirma toks teiginys yra didžiausias melas. Antra – SSRS centrinių žinybų arsenale nėra tokio įstatymo, kuriuo pasiremdamos tos žinybos galėtų teisėtomis priemonėmis panaikinti tokį mūsų sprendimą. Šį sprendimą motyvuokime ir M.Gorbačiovo kalba, pasakyta Suvienytųjų nacijų organizacijoje: „Platūs, neretai audringi liaudies judėjimai, nors jie turi daug aspektų ir yra labai prieštaringi, rodo, kad tautos trokšta nepriklausomybės, demokratijos ir socialinio teisingumo. Idėja demokratizuoti visą pasaulinę tvarką tapo galinga socialine politine jėga.“

Tokie buvo paskutiniai mano pranešimo žodžiai. Juos sutiko audringomis ovacijomis, valiavimu, visi atsistojo, mojavo tautinėmis vėliavomis. Ir mes patys, sėdintieji prezidiume, kartu su visa sale šaukėme „valio!“. Tada niekam nekilo minties, kad elgiamės netinkamai. Žinoma, tie, kurie manė kitaip, buvo šiek tiek sutrikę ir nusivylę – laukė, ką jiems pasakys Maskva dėl tokio mūsų žingsnio. Juk tai buvo gal pirmas realus žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę – atkūrėme organizaciją, pavaldžią ne Maskvai, o Lozanai, tai yra tiesiogiai Vakarams. Bet ir jų, tų mokiusiųjų mus elgtis kitaip, veiduose galėjai matyti džiaugsmą. Toks gražus buvo laikas. Tauta mokėsi atgauti drąsą, laisvę – ir ją atgavo.