Taikinys - Rio de Žaneiro medalis

Irklus į rankas Ignas paėmė prieš dvylika metų, kai kartą su tėvais ir broliais gimtojoje Marijampolėje nuvažiavo išsimaudyti. „Pamačiau ten irkluojančius draugus, jie pakvietė pabandyti ir mane. Pamėginau kartą, antrą – patiko. Užsikabinau ir sportuoju iki šiol“, – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalui "Olimpinė panorama" sakė 23 metų baidarininkas.

Beje, į baidares sėdo ir du jo broliai. Vyriausiasis sporte neužsibuvo, o štai su broliu dvyniu Ignas kurį laiką irklavo dvivietę baidarę. „Bet taip išėjo, kad ir jis metė, broliui truputį prasčiau sekėsi. Jau pamiršau tą jausmą, ką reiškia su broliu irkluoti – daug metų praėjo“, – į sentimentus nesileidžia Ignas.

Prieš paimdamas irklus į rankas I.Navakauskas ketverius metus laužė galvą prie šachmatų lentos. Irklai – ne figūros ant šachmatų lentos, jų nepadėliosi, bet irkluojant baidarę vien jėgos neužtenka. „Daug lemia irklavimo technika. Galvoji, kaip maksimaliai atsipalaiduoti, kaip ranką ištiesti, kaip nugarą pasukti – daug niuansų“, – patikina. Taktiniai ėjimai svarbesni ilgiems nuotoliams įveikti, bet, pasak baidarininko, ir du šimtus metrų negali irkluoti visą laiką dantis sukandęs – reikia pataupyti jėgų finišui. „O apie varžovus labiau galvoji per atrankos plaukimus ar pusfinalius. Svarstai, reikės maksimaliai irkluoti ar ne, o finale tiesiog irkluoji. Taip, kaip esi nusistatęs, kaip įsivaizduoji, kad yra geriausia“, – baidarių sporto subtilybes aiškina pašnekovas.

Nuo Vilniaus iki Stambulo
2013-ieji I.Navakauskui buvo sėkmingiausi per visą ligšiolinę karjerą. Liepą ant krūtinės suspindo Kazanėje iškovotas universiados auksas, o dar po mėnesio pasaulio čempionate lietuvis tarp geriausių planetos baidarininkų užėmė solidžią penktą vietą. „Universiadoje pasiekiau visų laikų antrą rezultatą. Tuo džiaugiuosi. Pasaulio čempionate norėjau mažiausiai devintos vietos, o užėmiau penktą. Tai jau neblogai, nors iki medalio pritrūko, – didelę distancijos dalį pirmavęs vaikinas prisipažįsta, kad prieš finišą pristigo jėgų, tad jei svarbiausiose varžybose nori dažniau kopti ant garbės pakylos, dar reikia lavinti greičio ištvermę. – Startas ir pirmi 50 metrų – mano stiprybė, bet dar pritrūksta jėgų antroje distancijos pusėje.“

Įsibėgėjęs baidarininkas sustoti nežada, todėl jau seniai pamiršęs pergales ir atostogas pluša treniruotėse ir rengiasi naujam sezonui. Pagrindinis darbas prasidėjo lapkritį. Dvi treniruotės per dieną. Kol orai leidžia ir ežerai neužšalo, intensyviai irkluoja. Kasdien per treniruotę Ignas nusiiria 10–15 km. Beje, I.Navikausko treneris Romas Petrukanecas suskaičiavo, kad per šiuos metus baidarininkas nuirklavo 2700 km – maždaug tiek, kiek nuo Vilniaus iki Stambulo!

Marijampoliečių duetas
I.Navakauskas ne visą laiką baidarėje sėdėjo vienas. Prieš keletą metų jis buvo tapęs daugkartinio pasaulio čempiono Egidijaus Balčiūno porininku. Taip jau išėjo, kad vos pradėjęs sportinį kelią Ignas įsiamžino nuotraukoje su tuo metu laurus pasaulyje ir Europoje raškiusiu E.Balčiūnu, kuris užsuko į gimtąją Marijampolę aplankyti savo ir kartu Igno trenerio Beno Jankevičiaus. Prabėgus dešimtmečiui abu marijampoliečiai sėdo į vieną baidarę.

„Kažkada tai atrodė neįmanoma, bet metams bėgant viskas pasikeitė“, – tarsteli šiandien pats į baidarininkų elitą duris veriantis vaikinas. E.Balčiūno ir I.Navakausko duetas gyvavo metus, o didžiausias jų laimėjimas – ketvirta vieta Europos čempionate. „Egidijus man padarė labai didelę įtaką, –prisipažįsta. – Perteikė daug patirties – juk jis ne viename pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse dalyvavo.“ O iš visų patarimų ir pamokų, kurias jis gavo iš patyrusio keturiolika metų vyresnio kolegos, labiausiai įsiminė, kad daugiau nereiškia geriau: „Dirbti reikia, reikia stengtis, bet labai svarbu ir poilsis, atsigauti po krūvių – siekiant rezultato viskas svarbu.“



Į Rio – medalio
Šiandien I.Navakauskas į autoritetus nesidairo ir pasiraitojęs rankoves pluša iš peties. Jis šeštus metus Vilniuje dirba kartu su treneriu R.Petrukanecu. Ignas nori ne tik gauti bilietą į lėktuvą, kuris po trejų metų skraidins laiminguosius į olimpinių žaidynių ir sambos sostinę, bet ir olimpiniame kanale norėtų nelikti statistas – jis rengiasi kovoti dėl tauriausios prabos apdovanojimo. „Dėl to ir sportuoju, kad olimpinėse žaidynėse užsikabinčiau medalį. Manau, Rio de Žaneire bus pats mano jėgų pikas – man bus 26-eri. Irkluotojai geriausių rezultatų pasiekia sulaukę 24–28 metų“, – ambicijų neslepia sportininkas.

Bet kol prasidės olimpinių medalių dalybos, būtų gerai pasipuošti ir šiek tiek kuklesniu apdovanojimu. „Šiemet pasaulio čempionate troškau patekti į devintuką, bet užėmiau penktą vietą, todėl kitąmet noriu tik medalio“, – naujojo sezono tikslais pasidalija I.Navakauskas.

Gali nutikti ir taip, kad kitąmet Igną vėl išvysime irkluojantį ne tik vienvietę, bet ir dvivietę baidarę. „Yra planų su dar vienu žmogumi pabandyti irkluoti dvivietę, bet kol kas tokia galimybė dar tik svarstoma, nežinau, kaip bus, – šia tema nedaugžodžiaudamas sportininkas prasitaria, kad vienvietė baidarė jam vis dėlto arčiau širdies. – Kompanija gerai, bet vienvietėje priklausai pats nuo savęs, niekas kitas nedaro įtakos tavo rezultatui. Todėl vienvietėje smagiau.“

Brangiausia – penkta vieta
Tiesą sakant, apie tai, kad gali siekti aukščiausių rezultatų, baidarininkas susimąstė tik prieš porą metų. „Sportuodamas mačiau, kad rezultatai kyla, kad tobulėju. Sportavau, siekiau tikslų, todėl tikiuosi, kad ir toliau po truputį viskas eis tik geryn“, – optimistiškai nusiteikęs vaikinas.

Tačiau nė vienas sportininkas nėra apsaugotas nuo nesėkmių. Ignas taip pat žino, ką reiškia pamesti irklą per varžybas ar koks skaudus gali būti išankstinis medalio kabinimas: „Du kartus sulaužiau irklą, bet taip nutiko, kai jaunesnis buvau. Dabar tokių incidentų nepasitaiko. Gal irklai silpnesni buvo? O pamesti irklą ne kartą teko. Kai su E.Balčiūnu irklavome, per treniruotes jie daug kartų iš rankų krito, pamečiau irklą ir per atranką į olimpines žaidynes – nespėjau įtaikyti į Egidijaus yrius ir pasidarė „malūnas“. Skaudžiausias pralaimėjimas – prieš porą metų jaunimo čempionate. Dar prieš čempionatą man visi kabino medalį. Bet labai prastai pasirodžiau, regis, dvyliktas likau, o važiavau medalio. Tai pats liūdniausias finišas.“

Svarbiausius I.Navakausko laimėjimus menantys medaliai guli ant palangės šalia baidarininko lovos. Žvilgteli – ir vėl atsiranda stimulas toliau dirbti. Koks laimėjimas brangiausias? „Gal universiados, jeigu kalbant finansiškai, – nusišypso suvalkietis. – Bet labiausiai džiaugiuosi pasaulio čempionato penkta vieta. Pasaulio čempionate varžiausi su visais geriausiais, o universiadoje – tik su studentais. Gal pasaulio čempionatas labiausiai ir įsiminė.“

O kol sezonas dar neprasidėjo, baidarininkas laimėjimų siekia kibdamas į mokslus. Jis drauge su kitais irklo meistrais – Jevgenijumi Šuklinu, Andrejumi Olijniku ir Tomu Gadeikiu – Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo specialybės pirmakursiai magistrantai. „Visi kartu nutarėme rimtai užsiimti mokslais“, – dar vieną siekį atskleidžia I.Navakauskas.