Krepšinio teisėjas atostogauja krepšinio aikštėje

Tituluotam Lietuvos krepšinio teisėjui, turinčiam didžiulį autoritetą ir tarptautinėje arenoje, Romualdui Brazauskui šių metų liepos 31 d. sukaks 50 metų, todėl jis bus priverstas atsisveikinti su teisėjavimu FIBA rungtynėse. Paskutinėmis FIBA varžybomis jam taps Turkijoje vyksiantis pasaulio čempionatas. Tačiau padėti švilpuką į šalį Lietuvoje geriausias šalies teisėjas dar neketina ir žada teisėjauti tol, kol šis darbas jam teiks malonumą. Iki 2009-2010 m. sezono R.Brazauskas teisėjavo 544 LKL rungtynėse ir pagal šią statistiką jį lenkė tik Kęstutis Pilipauskas, teisėjavęs 622 rungtynėse.
 

Atvirkščiai. Teisėjaujant užsienyje, su tomis pačiomis komandomis susitinki retai, o Lietuvoje toms pačioms komandoms tenka teisėjauti labai dažnai. Kai dažnai matai tuos pačius žmones, visada sudėtinga.

 

Dešimtukas ir negali daug keistis, o kad Lietuvoje maža konkurencija, nemanau. Turime net septynis tarptautinės kategorijos teisėjus, taigi teisėjavimo lygis išties aukštas.

 

Be abejo, įsimintiniausios rungtynės buvo, kai finalo serijoje viena komanda žaidė be trenerio – to mano praktikoje dar nebuvo. Buvo gana sudėtinga, kadangi reikėjo bendrauti ne su treneriais, kaip esame įpratę, bet ir su žaidėjais.

 

Negalėčiau taip pasakyti. Aišku, buvo įtempta LKL serija – septynerios rungtynės, įtampa, reikėjo maksimaliai susikaupti.

 

Man asmeniškai – nuoširdi pralaimėjusios komandos trenerio padėka po rungtynių. Kartais jauti, kad tavo darbas nebuvo geras, bet tau vis tiek dėkoja – avansu. Bet kai komanda pralaimi, retai pasitaiko, kad ji padėkotų už atliktą darbą. Kai laimi, viskas gerai, ačiū, kai pralaimi, būna, ir visai nepaduoda rankos.  

 

Tarptautinėje arenoje yra amžiaus cenzas – čia esu priverstas baigti karjerą, o Lietuvoje to cenzo neturime: jeigu išlaikai fizinius ir teorinius normatyvus ir pagal reitingą patenki į LKL – jokių kliūčių teisėjauti. Mano tarptautinė karjera baigsis pasaulio čempionatu Turkijoje. Iki jo dar teisėjausiu Vilniuje aštuoniolikmečių krepšinio čempionate. O LKL kitais metais, jeigu išlaikysiu egzaminą, ketinu teisėjauti. Kaip bus toliau, žiūrėsime. Svarbiausia, kaip ir kiekviename darbe, yra motyvacija: jeigu jausiu, kad man šis darbas vis dar teikia malonumo, negaliu pasakyti, kada pakabinsiu švilpuką ant vinies.

 

Sezonas baigiasi ir prasideda naujas. Ir kiekvieną naują sezoną teisėjams, kaip ir krepšininkams, vėl reikia įrodinėti, ko jis yra vertas. Gal tau vienose ar kitose rungtynėse atleidžia už klaidas dėl senų nuopelnų, tavimi patiki, nors ir padarai klaidų, bet dažniausiai tave vertina pagal tavo darbo kokybę. Taigi vienas sezonas baigiasi, pailsi ir ruošiesi kitam sezonui. Tokia ir yra motyvacija – tu vėl nori būti geriausias ir tai įrodinėji.

 

 

Aš asmeniškai iki Europos čempionato Vilniuje turiu pusantro mėnesio poilsio. Dabar tris kartus per savaitę žaidžiu krepšinį, ko netenka sezono metu, nes prisibijau gauti traumų. Nesėdžiu sudėjęs rankų. Taigi iš vienos pusės – atostogos, iš kitos pusės – tai ir pasirengimas jaunių čempionatui. O teisėjavimas šiame čempionate Vilniuje bus pradinis pasirengimas vyrų čempionatui. Iki vyrų čempionato dar dalyvausiu poroje tarptautinių turnyrų.

 

Taip. Seniau krepšinį žaisdavau ir sezono metu, bet pastaruosius ketverius metus nebe, nes su amžiumi traumų tikimybė daug didesnė. O kai žinai, kad tarptautinėje arenoje yra 50 metų limitas ir po to dirbti nebegalėsi, nesinori praleisti nė vieno sezono.

 

Po sezono nebesinori nei į švilpuką žiūrėti, nei į lagaminą. Bet praeina dvi trys savaitės ir jau ieškai kažko kišenėje...

 

Bent jau man nepavyksta. Visada žiūrėdamas vertinu, kaip dirba kolegos, kaip aš tokioje situacijoje pasielgčiau.

 

Negaliu pasakyti, kad kažkas lipa, bet artimiausia ir perspektyviausia mūsų ateitis – Tomas Jasevičius ir Jurgis Laurinavičius. T.Jasevičius jau kelerius metus teisėjauja Eurolygoje, o J.Laurinavičius, tikiuosi, pradės šį sezoną.  

 

Manau, kad tai yra normalu. Labai didelis tarptautinės kategorijos teisėjų skaičius šalyje irgi nėra gerai, nes tada jie negauna iškvietimų į rungtynes. Lietuvos teisėjai yra gerbiami, kai jie vyksta į tarptautinius seminarus, jau būna paruošti, subrendę. Ko gero, ir jaunesni mūsų teisėjai galėtų  išlaikyti tą tarptautinę kategoriją, bet jų, kaip teisėjų lygis, dar nėra toks, kad jie deramai teisėjautų ir atstovautų Lietuvai tarptautinėje arenoje.

 

Iš kur tiek turime tiek profesionalių teisėjų? Ar LKL varžybos tokio aukšto lygio, kad puikiai paruošia mūsų arbitrus aukščiausio rango rungtynėms?

LKL neturime tiek daug aukšto lygio rungtynių, europinį lygį atitinka tik „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimai, dar kai kurios kitos rungtynės, kai žaidžia „Šiaulių“ komanda, kai kurios BBL rungtynės. Bet teisėjų požiūris į darbą, rungtynių gausa ir noras tobulėti duoda gerų rezultatų. Mūsų teisėjai vidutiniškai teisėjauja po 40–50 rungtynių vien LKL ir BBL, o pridėjus dar miesto varžybas, manau, dauguma jų per sezoną vadovauja šimtui ir daugiau rungtynių. Ir jeigu teisėjas į savo darbą žiūri profesionaliai ir stengiasi jį atlikti – nesakau sąžiningai, nes tą įpareigoja jau vien teisėjo vardas – kokybiškai, jis tobulėja.

 

Pirmiausia jis turi mylėti savo darbą, t. y. krepšinį. Manau, reikia turėti ir tam tikrą talentą. Bet, kaip ir visur, pagrindas – darbas. Turiu omenyje tai, kad kiekvienose rungtynėse, kokios jos bebūtų, teisėjas turi atlikti savo darbą netausodamas savęs. Kartais per sporto salės langą tenka matyti, kaip teisėjauja jauni teisėjai, kai šie manęs nemato. Kartais būna gėda žiūrėti, kaip jie vaikšto po aikštelę atsipalaidavę, atėję ne teisėjauti, o tiesiog pasiimti savo rublį. Perduodu tą žinutę tiesiogiai ar netiesiogiai tokiems teisėjams. Kiekvienas žmogus klysta ir, jeigu jis tai supranta, turi galimybę pasitaisyti, bet jeigu to nepaiso, iš jo tikrai nebus gero teisėjo. Ne vien tik elgesys aikštelėje, bet ir už aikštelės ribų turi įtakos visai teisėjo karjerai.

 

Juozą Jankauską, buvusį tarptautinės kategorijos teisėją. Ir nors jam kitais metais sukaks 80 metų, jis vis dar dirba komisaru LKL ir BBL varžybose. Šiandien jis patarimų man jau nebeduoda, bet per gyvenimą davė nežinau kiek – šimtus kilogramų.

 

Manau, kad taip, nes tenka susidurti ir su teisėjavimo dalykais, spręsti įvairius klausimus. Manau, patirtis tarptautinėje arenoje ir apskritai krepšinyje naudinga.

 

Tikrai ne. Neturiu mėgstamiausios ir pasaulyje.

 

Ne. Kai neteisėjauju, mano komanda yra Lietuvos rinktinė. O kitų neturiu.

Šį sezoną nelabai jų buvo... Bet apskritai pasitaikė. Prisimenu, gal 1994 m. teisėjavau Katare ir prieš finalines rungtynes laukiu teisėjo kolegos. Nėra nėra nėra... Likus dviem minutėms iki rungtynių pradžios, jis ateina į aikštę. Pasirodo, teisėjai meldėsi... Tada buvo neramu, maniau, teks vienam teisėjauti. O  dešimt minučių teisėjauti vienam teko 1995 m. per „Olympiakos“ ir „Efes Pilsen“ rungtynes 15 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje, kai kolegai atsitiko nelaimė – jis nusitraukė Achilo sausgyslę ir tik po kurio laiko pavyko rasti kitą užsienietį teisėją, buvusį tuo metu Atėnuose.  Tai buvo man, dar tik žengiančiam į aukštumas teisėjui, didžiulis iššūkis. Bet viskas pavyko gerai ir būtent tais metais po trijų mėnesių buvau pakviestas į pirmąjį Eurolygos finalinį ketvertą.