Namo – su įspūdžiais ir lauktuvėmis

„Negaliu patikėti, kad esame uždarymo ceremonijoje. Labai džiaugiuosi, kad važiuojame namo, bet šiuos prisiminimus branginsiu amžinai“, - po Sočio olimpinių žaidynių uždarymo iškilmių emocijas liejo ledo šokėja Isabella Tobias.

Ji kartu su savo čuožimo partneriu Deividu Stagniūnu, kalnų slidininkais Roku Zavecku ir Ieva Januškevičiūte, čiuožėja trumpuoju taku Agne Sereikaite ir kitais delegacijos nariais vakar atsisveikino su žaidynėmis „Fišt“ stadione Olimpiniame.

Lietuvos vėliavą nešė aukščiausiai iš mūsų šalies atstovų Sočio olimpiadoje pakilusi A.Sereikaitė. Ji 1500 m distancijoje užėmė 16-ąją vietą. Ledo šokėjai I.Tobias ir D.Stagniūnas buvo 17-ti. R.Zaveckas slalome milžine užėmė 63-iąją vietą, o slalome nefinišavo. I.Januškevičiūtei nepavyko  pasiekti finišo abiejose rungtyse.

Olimpinėse žaidynėse Lietuvai dar atstovavo biatlonininkai Diana Rasimovičiūtė (geriausias rezultatas – 42-oji vieta 15 km individualiose lenktynėse) ir Tomas Kaukėnas (geriausias rezultatas – 23-ioji vieta 20 km individualiose lenktynėse), slidininkai Ingrida Ardišauskaitė (geriausias rezultatas – 62-oji vieta sprinte) ir Vytautas Strolia (geriausias rezultatas – 67-ji vieta 30 km skiatlone). Šie sportininkai jau grįžę į Lietuvą.

Iš viso Rusijos mieste Sočyje buvo išdalyti 98 medalių komplektai. Daugiausia susižėrė šeimininkai. Jie iškovojo 13 aukso, 11 sidabro ir 9 bronzos apdovanojimus. Antrąją vietą medalių lentelėje užėmė norvegai (11, 5, 10), trečiąją – Kanados atstovai (10, 10, 5). Medalius iškovojo 26 šalių olimpiečiai. 2 sidabro ir 2 bronzos apdovanojimus Sočyje pelnė Latvijos rinktinė. Su latviais naktį iš pirmadienį į antradienį užsakytu reisu grįš dauguma Sočyje dar esančių Lietuvos delegacijos narių.

Olimpinių žaidynių uždarymo ceremonija, kaip ir atidarymas vasario 7-ąją, prasidėjo simboliniu laiku – 20.14 val.

Įspūdingą programą vainikavo olimpinės ugnies užpūtimas. Tai padarė vienas iš trijų Sočio žaidynių talismanų Baltasis lokys. Buvo prisimintas ir 1980 m. Maskvos vasaros olimpiados talismanas lokiukas Miška.

„Fišt“ stadione nuleidus olimpinę vėliavą, Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas ją įteikė 2018 m. žiemos žaidynių sostinės Pjongčango merui Seok-Rae Lee.



Kaip vertinate Lietuvos sportininkų pasirodymą Sočio olimpinėse žaidynėse?, - paklausėme LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės.
Viskas gerai. Dauguma sportininkų įvykdė planus, kuriuos realistiškai buvome jiems patvirtinę. Išties,tikėti, kad kažkas staiga laimės medalį ar niekada nerodęs itin aukštų rezultatų staiga įsiverš tarp geriausiųjų, naivoka.

Žinoma, labai maloniai nustebino Tomas Kaukėnas. Gaila, kad jam paskutinėje šaudykloje nepavyko. Bet tai jam pridės motyvacijos toliau siekti gerų rezultatų.

Iš Agnės Sereikaitės ir ledo šokėjų poros kažko panašaus ir tikėjomės. Tad tikrai esame patenkinti.

Aišku, kai kurie sportininkai patys yra nuliūdę, ypač tie, kurie nebaigė distancijų. Bet toks yra sportas, nieko nepadarysi. Jie juk yra olimpinių žaidynių debiutantai, todėl jiems viskas dar prieš akis.

Kokį įspūdį žiemos žaidynės padarė jums – juk iki šiol buvote tik vasaros olimpiadose?
Žiemos žaidynės paliko milžinišką įspūdį. Esu maloniai nustebinta ir visą žaidynių organizacija, sporto šakų populiarumu. Žiūrėdama per televizorių tiek nepamatydavau.

Štai ledo ritulys buvo dažniau rodomas per televizorių mano vaikystės laikais. Dabar pati su dideliu malonumu pasižiūrėjau finalą. Labai patiko.

Labai įspūdingi ekstremalūs akrobatinio slidinėjimo sportininkų startai, ypač krosas.

Viskas tikrai atrodo kitaip, nei per televizorių. Čia matėme beveik visų sporto šakų varžybas.

Esate šaudymo olimpinė čempionė. Ar sugebėtumėt pataikyti į taikinį jei, kaip biatlonininkams, dar tektų prieš tai įveikti keletą kilometrų slidėmis ar bėgte?
Na, pirmiausia, nesu labai gera bėgikė. Be to, mano sporto šaka labai skiriasi nuo biatlono šaudymo. Į taikinį gal ir pataikyčiau, bet jų sąlygomis – kažin.

Bet, galbūt, galėčiau padėti jiems teoriškai, patarti, kaip psichologiškai pasiruošti. Juolab LTOK vysto sporto psichologijos projektą. Ir Tomas Kaukėnas sakė, kad jam reiktų tokios pagalbos, tad bandysime jam padėti.

Ar kažką iš Sočio olimpinių žaidynių patirties galima būtų pritaikyti Lietuvoje?
Jau keletą kartų su LTOK generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru kalbamės apie, kaip populiarinti žiemos sportą pas mus, daugiau pritraukti jaunimo, užkrėsti tuo žmones. Nes statistika liūdna.

Be varžybų dalyvavote įvairiuose susitikimuose. Kurie buvo svarbiausi?
Pagrindiniai, oficialūs, buvo du. O neoficialių – kiekvieną dieną. Lankėmės kai kurių olimpinių komitetų, tarp jų ir Latvijos, rėmėjų įrengtuose tų šalių vadinamuosiuose namuose. Kasdien ten vykdavo koncertai, susitikimai.

Be to, kasdien susitikdavome su įvairių šalių olimpinių komitetų vadovais. Arenose, prie vakarienės stalo.

Ir visąlaik kalbėdavomės, diskutuodavome, ką galime kartu padaryt, vieni kitiems būti naudingi. Olimpinė šeima pasižymi draugiškumu, konkurencija yra tik varžybose. O šiaip vieni eina prie kitų ir siūlo bendradarbiauti. Toks bendravimas labai svarbus.

Prieš žaidynes buvo daug kalbama, kad Sočis nespės pasirengti olimpiadai, sąlygos bus prastos. Ką manote apie tai, kaip buvusi sportininkė, mačiusi penkių vasaros olimpinių žaidynių kaimelius?
Niekada nebuvau mačiusi tokio erdvaus kaimelio, tokių erdvių kambarių. Ir viešbutyje, kuriame gyveno olimpinių komitetų delegacijos, viskas organizuota puikiai.

Visi buvo draugiški, malonūs, paslaugūs. Ir tas paslaugumas, draugiškumas nebuvo dirbtinis, perdėtas. Matėsi, kad nuoširdus. Net su kambarių tvarkytojomis viešbutyje maloniai pasikalbėdavome.

Ką parvešite lauktuvių į Lietuvą?
Ieškojau olimpinių suvenyrų. O čia prie jų rikiavosi milžiniškos eilės. Buvome nuvažiavę į Sočį – galvojome, kad ten nebus tokios paklausos, bet ten tikrai buvo ne mažesnė eilė. O kaimelio parduotuvė labai maža, nedidelis pasirinkimas. Kai ką jau nusipirkau, viliuosi, kad pavyks dar įsigyti rytoj oro uoste.

Nelabai ir laiko buvo. Stengėmės kuo mažiau naudotis misijai skirtais automobiliais, nes jiems labiau reikėjo. Olimpiniame parke atstumai nedideli, todėl tuos kelis kilometrus įveikdavome pėstute. Išeidavome ryte ir grįžavome į viešbutį vėlai vakare.

Gaila, kad kai užsikėlėme į aukščiausią viršūnę Roza Chutore (2320 m), ten siautė pūga. Viršuje visai nieko nesimatė.