Tikslas – grįžti į žiemos parolimpiadą

Žiemos sportu Lietuvoje neužsimantiems neįgaliesiems akmenslydis, dar vadinamas kerlingu, ir kalnų slidinėjimas pasiūlyti neatsitiktinai – užsiimti šiomis sporto šakomis mūsų šalyje yra daugiausia galimybių.

Lietuva į žiemos olimpines žaidynes rinktinę delegavo vienintelį kartą 1994 m. Norvegijos mieste Lilehameryje vykusiose žaidynėse dalyvavo Sigita Kriaučiūnienė ir Saulius Leonavičius. Šiems sportininkams slidinėjimo varžybose aukštų rezultatų nepasiekus, nuspręsta visą dėmesį skirti vasaros parolimpiadoms. Tačiau šią situaciją po truputį bandoma keisti.

„Sveikųjų žiemos olimpinėse žaidynėse mūsų sportinkams užėmus 50-60 vietas sakoma, kad tai yra gerai. O mes, neįgalieji, neužsiimame žiemos sportu, nes 1994 m.  du mūsų lengvaatlečiai užėmė žemas vietas slidinėjime, pasirengimas kainuoja labai brangiai, tad nusprendėme visas lėšas skirti vasaros žaidynėms. Tačiau matant sveikųjų rezultatus pasvarstėme - kodėl mes negalime imtis žiemos sporto, nepaisant to, kiek jis kainuoja?“, – retoriškai klausė Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Vytautas Kvietkauskas.

Jis kartu su LPOK generaliniu sekretoriumi Gintaru Zavadckiu bei Lietuvos ministro pirmininko visuomeniniu konsultantu neįgaliųjų klausimais Aleksandru Pacevičiumi lankėsi Sočio parolimpinėse žaidynėse ir nusprendė, kad Lietuvos sąlygomis palankiausia užsiimti akmesnlydžiu.

Pirmasis žingsnis – rasti neįgaliųjų, kurie norėtų rimtai užsiimti šiuo sportu ir galbūt sudaryti rinktinę. V. Kvietkauskas skaičiavo, kad tam per metus gali reikėti apie 100 tūkst. litų. Nepaisant to, LPOK vadovs žadėjo, kad Lietuvos neįgaliųjų akmenslydžio rinktinė jau dalyvaus 2018m. parolimpinėse žiemos žaidynėse Pietų Korėjoje.

Būtent praktiškai išmėginti akmenslydį ir buvo suteikta galimybė neįgaliesiems. Supažindinti su pagrindinėmis taisyklėmis jie antradienį persikėlė ant Pramogų arenos ledo Vilniuje ir šiek tiek priartėjo prie olimpinės svajonės. Pasak A. Pacevičiaus tik dėka tokių iniciatyvų galima kažką sukurti.



„Ši idėja man labai patinka, taip ir gali atsirasti šio sporto atstovų. Realiausia mums užsiimti būtent akmenslydžiu. Turime pakankamai ledo, įranga yra. Tik tiek, kad ledo nuoma kainuoja brangiai. Bet prezidentas V. Kvietkauskas žadėjo, kad atsiradus norintiems žaisti bus ieškoma ir pinigų. Reikia dar daugiau pastangų ir kviesti žmones. Realiai žiūrint, iš viso to kažkas tikrai gali atsirasti. Svarbiausia pati pradžia“, – neabejoja premjeros patarėjas, vadovaujantis Lietuvos neįgaliųjų teniso klubui.

Puikus pavyzdys – kaimyninės Latvijos akmenslydžio rinktinė, susibūrusi prieš mažiau nei dvejus metus, bet buvusi per plauką nuo patekimo į Sočio parolimpiadą.

Antra olimpinės žiemos sporto šaka, kuria yra didžiausios galimybės užsiimti Lietuvos neįgaliesiems – kalnų slidinėjimas.

„Turime „Snow areną“, ten galima visus metus važinėti, keli neįgalieji turi net reikalingą įrangą susipirkę, Kauno technologijos universitetas turi vienas slides, su kuriomis bandžiau šįmet slidinėti ir patyriau peties traumą“, – šypsojosi A. Pacevičius.

Supažindinus neįgaliuosius su akmenslydžiu, dabar bus siekiama surengti ir kalnų slidinėjimo praktinius užsiėmimus. Čekijos neįgalieji jau siūlo bendradarbiauti lietuviams, kad mūsiškiai pas juos atvyktų žiemos sezonu, o vasarą čekai sportuotų mūsų šalyje.

„Nutarėme  kalbėtis su „Snow arena“, kad jie leistų mum išbandyt kalnų slidinėjimą, o kitais metais mėginsime nuvežti žmonių į Čekiją. Slidinėjimas jau yra ekstremalesnis sportas. Neįgalusis turi tikėti, kad jis galės užlipęs ant slidės nusileisti nuo kalno. Čia jau yra psicholginis barjeras“, – apie planus pasakojo A. Pacevičius.