Pažintis, pakeitusi irkluotojos gyvenimą

Prieš septynerius metus Lietuvos irklavimo legenda Natalija Kalašnikova nusipirko naują portugalų gamybos valtį „Nelo“, bendros Vengrijos ir Lietuvos įmonės „Brača-Sport“ generalinis direktorius Arūnas Tomkevičius jai padovanojo irklą, ir dabar trakiškė kasmet nekantriai laukia pavasario, kada Galvė pradeda laužti ledus ir galima pradėti irkluoti.

„Jausmas nepakartojamas, atrodo, ir jėgų daug turiu, ir noro irkluoti – regis, sėsčiau į baidarę ir dalyvaučiau Lietuvos čempionate. Kaip ir jaunystės metais, gal netgi medalio siekčiau. Tačiau metai jau ne tie, jau seniai peržengtas 50 metų slenkstis“, – sako garsioji irkluotoja, 1979 m. pasaulio baidarių irklavimo čempionė ir dukart (1978 ir 1983) vicečempionė, devyniskart SSRS ir aštuoniskart Lietuvos čempionė.

Trakiškė labiausiai išgyvena, kad jai neteko dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse. „Kai dabar pagalvoju, labiausiai kalta politika. 1979 m. tapau pasaulio čempione, o po metų SSRS olimpinėje rinktinėje tebuvau atsarginė“, – prisiminė Natalija.

Tačiau Maskva tau atvėrė naują pasaulį – pažintį su legendine rusų balerina Maja Pliseckaja ir kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu. Kaip visa tai įvyko? – paklausėme N. Kalašnikovos.
Didžiausias pažinties kaltininkas – irklavimas. Kai 1980 m. rengėmės Maskvos olimpinėms žaidynėms, per vieną iš treniruočių stovyklų birželio mėnesį gavome 30 bilietų į Didįjį teatrą pasižiūrėti baletą „Žuvėdra“, kur pagal R. Ščedrino muziką šoko M. Pliseckaja. Tada su ja mes, SSRS rinktinės nariai, ir susipažinome. Pažintis išsirutuliojo į draugystę, kuri tęsiasi iki šių dienų.

Po kelerių metų su M. Pliseckaja ir R. Ščedrinu jau susitikau Trakuose. Jie Trakų rajone Kozelkiškių kaime ant Strėvos ežero kranto pasistatė namą, o nuo 1987 m. užsimezgė mūsų artimesnė draugystė. Maja atvažiuodavo į irklavimo bazę, kur jai būdavo atliekamas masažas, o Rodionas mėgo skrieti vandens slidėmis. Tada dirbau irklavimo trenere, garsusis kompozitorius manęs paklausė, ar galėtų pairkluoti ir baidarę. Atsakiau: žinoma. Su Rodionu į valtį sėdome kartu. Jis mane perspėjo, kad nesijaudinčiau, nes moka plaukti – jeigu apvirstų baidarė, nesunkiai išplauktų į krantą. Kompozitoriui buvo būdinga gera koordinacija, irklavo šauniai, jokios pagalbos neprireikė. Maja į baidarę bijojo sėsti. Pradėjome su Rodionu bendrauti, kalbėtis, jis man leido savo slidėmis pasivažinėti Galvėje. Labai nustebo, kad jomis gana neblogai skriedavau ežero bangomis.

Dabar esi jų fondo direktorė Lietuvoje, kaip pavyko užkariauti šių legendinių žmonių tokį didelį pasitikėjimą?
Jie nuostabūs, komunikabilūs žmonės. Pabendravusi su jais, pati pasikeiti. Fondas, kuriam jau 10 metų, nėra komercinis. Jis įregistruotas Mainco mieste, Vokietijoje. Maja su Rodionu gyvena Miunchene, tačiau, manyčiau, kad jų namai viso pasaulio oro uostai, nes jie be galo daug keliauja.

Jų fondo direktorių yra įvairiose pasaulio šalyse. Man patikėta tvarkyti M. Pliseckajos ir R. Ščedrino buitį Lietuvoje. Naujieji draugai man patikėjo visus keturis savo namų kampus, geriausia visų laikų Rusijos balerina mane vadina jų namų pagrindine dizainere.

Su šiomis įžymybėmis teko daug keliauti ir gyventi tiek Vokietijoje, tiek Ispanijoje, Rusijoje, kitur, kur tik jiems esu reikalinga. Su Maja ir Rodionu dar ne taip seniai taip pat aktyviai važinėdavau į visus koncertus. Dabar, kai jie ne tiek daug keliauja, mano gyvenimas tapo sėslesnis.

Kai jie atvyksta į Lietuvą, aš pas juo nuvažiuoju, bendraujame internetu, telefonu. Praėjusiais metais buvau jų premjeroje Sankt Peterburge, o dabar jie apsistoję Miunchene. Labai džiaugiuosi, kad 2009 m. mūsų primabalerinai Eglei Špokaitei buvo įteikta tarptautinio M. Pliseckajos ir R. Ščedrino fondo premija.



Jeigu laikai visus jų namo kampus, tai gal prie Strėvos dabar ir gyveni?
Daug laiko praleidžiu jų name Kozelkiškių kaime, tenai turiu ką veikti. Jau penkeri metai, kai esu išsiskyrusi su savo vyru, irgi buvusiu irkluotoju Jevgenijumi Sokolovskiu. Jis anksčiau kurį laiką dirbo baidarių irklavimo treneriu Trakuose, o dabar yra statybininkas. Su juo mano santykiai išliko gražūs.

Turiu 28-erių dukrą Kariną, ji Vokietijoje baigė Vasario 16-osios gimnaziją, o šiemet – Vienos universitete politikos mokslus. Dukra moka šešias kalbas, savo gyvenimą kol kas pasirinko Vienoje, tačiau labai noriu, kad grįžtų į Lietuvą. Turiu ir 33 metų sūnų Romaną, tačiau mano santykiai su juo yra nutrūkę.

Ar prisimeni savo pirmuosius žingsnius baidarių sporte?
O kaipgi! Pirmą kartą į baidarę sėdau, kai lankiau Lentvario vidurinės mokyklos septintą klasę. Šešis kartus su klasės draugais iš Lentvario važiuodavau treniruotis į Trakus, kur mane irklavimo paslapčių mokė treneris Vytautas Narkevičius.

Po įtemptos kovos iškovota gražiausia mano pergalė – 1979 m. Duisburge laimėtas pasaulio čempionės titulas, irkluojant dvivietę su minskiete Nina Doroch. Finišavome kone kartu su VDR įgula, tačiau mes akimirka anksčiau. Užsienio spaudoje teko skaityti, kad mes – vienos realiausių kandidačių tapti Maskvos olimpinėmis čempionėmis, deja.

Kada nutrūko tavo sportinė karjera?
Prieš 1984 Los Andželo olimpines žaidynes. Nemačiau jokios motyvacijos ir mečiau. Pradėjau dirbti trenere specializuotoje irklavimo sporto mokykloje „Dinamo“. Dirbau iki 1991 metų.

O dabar ar norėtum sugrįžti?
Norėčiau ir galėčiau dirbti trenere. Tačiau nesu iš tų žmonių, kurie eina ir prašo. Dar galėčiau ir šį bei tą duoti. Kai stebiu varžybas, matau, kad mūsų baidarininkės turi gerus duomenis, tačiau jos nesupranta, ką toje valtyje daro. Tai aš galėčiau paaiškinti.

Su sportininkėmis kartu galėčiau sėsti ir į valtį, joms parodyti, kaip pajusti baidarę. Kai jos pajus valtį, tada bus galima dirbti toliau. Dabar – tuščia vieta, kaip su šaukštu jaunimas mojuoja per vandenį, sunkiai kvėpuoja.

Norėčiau ir galėčiau dirbti trenere. Tačiau nesu iš tų žmonių, kurie eina ir prašo. Dar galėčiau ir šį bei tą duoti. Kai stebiu varžybas, matau, kad mūsų baidarininkės turi gerus duomenis, tačiau jos nesupranta, ką toje valtyje daro. Tai aš galėčiau paaiškinti.