Darbai vis labiau matomi

Buvęs irkluotojas, penkiskart Lietuvos čempionas Arvydas Sapka, vėliau sėkmingai dirbęs treneriu, o nuo 2001 m. vadovavęs Kauno irklavimo mokyklai, 2010-aisiais buvo išrinktas Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų ir centrų vadovų asociacijos prezidentu.

Kas paskatino įsteigti šią visuomeninę sporto organizaciją? – LTOK žurnalas "Olimpinė panorama" paklausė A.Sapkos.
Lietuvoje veikia 94 sporto mokymo įstaigos ir sporto centrai, bet nebuvo grandies, kuri visas jas vienytų ir koordinuotų veiklą, gerintų sporto mokymo įstaigų ir centrų įvaizdį. Kai iškovojamas medalis, sužinome tik laimėtojo vardą ir pavardę, bet ne sportininko atstovaujamos sporto mokymo įstaigos ar centro pavadinimą. Šių įstaigų darbas užmirštamas, jų darbuotojai nėra kviečiami į aukščiausių rezultatų pasiekusių sportininkų pagerbimo iškilmes.

Viešas įvertinimas – didelė motyvacija, pasididžiavimas, geresnis sporto šakos įvaizdis, galimybė pritraukti daugiau naujų veidų ir pagaliau reklama. Juk mes sporto sistemoje atliekame vieną pagrindinių vaidmenų, rajonų centrai dar užsiima ir sporto visiems veikla. Bet visą garbę siekia prisiimti atskirų sporto šakų federacijos, nors jų indėlis rengiant sportininką, išskyrus žaidimų atstovus, nėra didžiausias.

Sportininkams nepatekus į atskirų sporto šakų Lietuvos rinktines, juos į įvairaus amžiaus pasaulio ir Europos čempionatus savo lėšomis siunčia miestų ir rajonų savivaldybės. Grįžę iš treniruočių stovyklų sportininkai toliau treniruojasi sporto centruose, jų treneriai dirba sporto mokyklose, o savivaldybės jiems moka atlyginimus.

Kai kurios sporto šakų federacijos verčia sporto mokymo įstaigas ir centrus vienašališkai pasirašyti bendradarbiavimo sutartis. Jas pasirašiusieji sporto federacijose praranda balso teisę. Atsisakius pasirašyti šias sutartis, sporto mokymo įstaigų ir centrų sportininkams draudžia dalyvauti varžybose.

2010 m. birželio 21 d. kauniečių iniciatyva įvykus steigiamajam susirinkimui buvo įkurta Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacija, kurios pagrindinis siekis – vienyti visas sporto mokyklas ir centrus, rūpintis vaikų bei jaunimo fiziniu ugdymu, atstovauti sportininkų interesams, dalyvauti rengiant, tobulinant ir įgyvendinant teisės aktus, susijusius su sportine veikla, gerinti sporto mokymo įstaigų ir centrų įvaizdį. Mūsų asociacijos valdybą sudaro aštuoni nariai iš įvairių Lietuvos savivaldybių.

Ar turite savo būstinę?
Ne, mes esame visuomenininkai ir neturime jokio etato.

Asociacija gyvuoja jau ketvirtus metus. Ar ji pasiteisino? Ir kokius pagrindinius klausimus tenka spręsti?
Manau, pasiteisina. Žinoma, dar reikia įdirbio, atiduoti daug jėgų ir laiko, nes esame visuomenininkai. Bet jei norime stiprinti mokyklas, turime imtis iniciatyvos ir visur dalyvauti, spręsti mokyklų veiklos tobulinimo klausimus. Po truputį tampame matomi. Bendradarbiaujame su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, kuris mums padeda organizuoti renginius, teikia finansinę paramą, taip pat su Lietuvos sporto federacijų sąjunga. Mus jau kviečia į įvairias darbo grupes, sudaromas prie Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), kitur, klausia mūsų nuomonės, kai sprendžiami aktualūs sporto mokymo įstaigų ir centrų klausimai.

Bet rūpesčių netrūksta. Štai vienas pavyzdys. Pritraukiant naujų vaikų į sporto mokymo įstaigas ir centrus pagrindinį vaidmenį atlieka treneriai. Bet trenerių, ypač tokių, kurie ugdo nepopuliarių sporto šakų atstovus, savivaldybėse mažėja dėl netobulos jaunųjų specialistų darbo mokėjimo tvarkos. Mažėja atskirų sporto šakų trenerių ir pagrindinėje trenerių kalvėje – Lietuvos sporto universitete, todėl trenerių karta sensta. Neišspręstas individualių sporto šakų Lietuvos vyriausiųjų trenerių klausimas. Mokyklai nenaudinga, kai jos treneris dirba su kitais šalies rinktinės nariais. Treneriai, dirbdami sporto mokymo įstaigose, centruose, taip pat dirba vyr. treneriais Lietuvos olimpiniame sporto centre, o jiems didesnę atlyginimo dalį moka savivaldybės.



Kas padeda įgyvendinti sumanymus?
Antrus metus rengiame konferencijas sporto tobulinimo klausimais, į jas kviečiame Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos sporto federacijų atstovus, visų Lietuvos sporto mokymo įstaigų ir centrų vadovus. Šiųmetė mūsų konferencija vyks balandžio 9 d. Kaune, jos tema – „Sportininkų ugdymo centrų vaidmuo sporto sistemoje ir jos tobulinimas“. Vyriausybės atstovai turėtų pristatyti gimnazijų, sporto klasių, regionų centrų kūrimo aktualijas. KKSD specialistų paprašėme sporto mokyklų vadovus supažindinti su įgyvendinama Seimo priimta 2011–2020 m. sporto strategija, ŠMM atstovai pateiks savo gaires.

Siekdami įvertinti sporto mokymo įstaigų ir centrų veiklą, juos pagerbti bei gerinti sportininkų rengimo kokybę ir efektyvumą, trečius metus iš eilės rengiame Lietuvos Respublikos sportininkų ugdymo centrų konkursą. Mums, šio konkurso rengėjams, svarbus ne tik rezultatas (pradedant Lietuvos jaunučių sporto žaidynėmis ir baigiant olimpinėmis žaidynėmis), bet ir kiti kriterijai, kurie akivaizdžiai parodo sporto mokymo įstaigų ir centrų veiklą.

Šis konkursas iš mūsų, visuomenininkų, reikalauja didelio kruopštumo ir atima daug brangaus laiko. Apdovanojame po tris geriausias rajonų ir miestų sporto mokymo įstaigas bei centrus. 2011–2012 m. konkursas buvo rengiamas kartu su KKSD ir Lietuvos savivaldybių sporto padalinių asociacija, 2013 m. – su LTOK, kuris, remiantis bendradarbiavimo sutartimi, įsteigė prizus konkurso laimėtojams. Šiemet konkurso laureatus pagerbsime per Kaune vyksiančią konferenciją.

Kuo dažniausiai tenka nusivilti?
Vienas didžiausių nusivylimų, kad dar esama stagnacijos išraiškų, nenoro ką nors daryti, iki galo išspręsti reikiamus klausimus. Visa tai mums trukdo tobulėti. Buvo sudaryta nemažai tarpžinybinių darbo grupių prie Švietimo ir mokslo ministerijos, kitur, bet iki galo darbai nebuvo atlikti. Buvo iškelta aktualių problemų, bet sprendimo būdų nerasta. Vienas didžiausių stabdžių – lėšų trūkumas. Sunkiai sprendžiami neformaliojo ugdymo klausimai.

Lietuvos sportininkų pergalės ar pralaimėjimai – tai visų mūsų, valstybinių ir nevyriausybinių sporto organizacijų, bendro darbo trūkumai ir nuopelnai. Turime suvokti, kad tik įvardydami teigiamus ir neigiamus dalykus galėsime įvykdyti mums keliamus uždavinius.

Minėjote, kad viena pagrindinių bėdų – pinigai, bet jei sporto mokymo įstaigas ir centrus apipiltume milijonais, ar tikrai būtų išugdyta olimpinių čempionų?
Pinigų niekada nebus per daug. Kiekvienos sporto organizacijos pajėgumai pirmiausia susideda iš sporto bazių ir įrangos, pačios struktūros, tinkamai parinktų žmonių. Sporto bazių labai trūksta, jų stokojant vaikams nėra motyvacijos sportuoti. Mūsų sporto mokykloms ir centrams tikrai neužtenka turimų bazių, o jų plėtra rajonuose dažnai priklauso ir nuo savivaldybių merų, jų požiūrio į sportą. Lietuvoje sporto bazės pamažu gerėja, statoma daugiafunkcių sporto kompleksų, bet jų iškyla vienetai.

Sporto mokyklose nėra finansavimo tiems, kurie papildomai dirbtų su bendrojo fizinio parengimo grupėmis. Kai buvo rengiamas mokinių krepšelis, manyta, kad papildomų pinigų skirs Vyriausybė, bet viską bandoma nuleisti savivaldybėms, kad jos visus sumanymus įgyvendintų tomis pačiomis lėšomis. Kai kuriose savivaldybėse vyksta reorganizacijos – mažinami centrai, jie jungiami, vienos ar kitos sporto šakos pervedamos į viešąsias įstaigas. Bet po kelerių metų joms bus sunku išsilaikyti, nes tokių įstaigų paskirtis visai kitokia.

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija atsisako rengti varžybas, mažėja sporto mokymo įstaigų ir jas lankančių mokinių. Kaip šį klausimą bando spręsti Lietuvos sporto mokymo įstaigų ir centrų vadovų asociacija?
Vaikų stipriai mažėja bendrojo lavinimo mokyklose – per penkerius metus net 20 proc. Bet sporto mokyklose jų nemažėja. Dalį ŠMM ir KKSD priklausančių sporto mokyklų finansuoja savivaldybės. Aktyviai veikė Lietuvos mokinių ir studentų sporto centras (LMSSC), kuris mokiniams rengė daug varžybų, bet jos dažnai dubliavosi su atskirų sporto šakų varžybomis. Vienų sporto mokyklų vadovai buvo patenkinti šio centro veikla, kitų – ne. Šis centras rengė daug įvairių ir masinio sporto renginių. Panaikinus LMSSC, vietoje jo buvo įkurtas Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, toliau tęsiantis Lietuvos mokinių olimpinio festivalio varžybas. Sumažinus lėšų naujasis centras mažiau rengia varžybų, bet tęsia gražias tradicijas: organizuoja konkursą sportiškiausiai Lietuvos mokyklai išaiškinti, rengia geriausių šalies mokinių sportininkų ir jų trenerių konkursą ir kt.

Ar Lietuvai reikalinga jūsų vadovaujama asociacija, juk ir be jos mokinių sportas gyvuotų?
Reikalinga, nes siekia tobulinti sporto sistemą, bendradarbiauja su kitomis sporto organizacijomis, šalies valdžios ir sporto valdymo institucijomis, atstovauja ir gina asociacijos interesus. Mes esame tarsi jungiamoji grandis. Juk 94 sporto mokyklose ir centruose pratybas lanko daugiau nei 45 tūkst. vaikų, vadinasi, kažkas turi juos vienyti ir koordinuoti.

Kurios Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigos gyvena gerai, o kurios skursta?
Sunku pasakyti. Visos 94 mokymo įstaigos ir centrai susiduria su tais pačiais rūpesčiais. Viskas priklauso nuo finansinės išraiškos, o kiekviena savivaldybė finansavimą skiria pagal savo išgales. Didelės įtakos turi atskirų savivaldybių tarybos narių ir vadovų požiūris į sportą. Ir toliau taupomos lėšos, taigi sporto mokymo įstaigoms ir centrams sunku stiprėti.

Lietuvoje veikia 94 sporto mokymo įstaigos ir sporto centrai, bet nebuvo grandies, kuri visas jas vienytų ir koordinuotų veiklą, gerintų sporto mokymo įstaigų ir centrų įvaizdį. Kai iškovojamas medalis, sužinome tik laimėtojo vardą ir pavardę, bet ne sportininko atstovaujamos sporto mokymo įstaigos ar centro pavadinimą. Šių įstaigų darbas užmirštamas.