"Tokio jausmo dar nebuvau patyręs"

Naujojo Džersio „Devils“ klubo darbuotojai tik kraipė galvas, kai Dainius Zubrus pasiprašė leidimo žaisti trečiame pagal pajėgumą pasaulio čempionato divizione. Bet pats Lietuvos rinktinės kapitonas nesigailėjo nė sekundės. „Sunku bus jiems nupasakoti tai, ką pajaučiau per šią savaitę Vilniuje. Manau, jie to nelabai supras. Nežinau kodėl, bet tokio jausmo dar nebuvau patyręs“, – apsigaubęs pečius trispalve, prisipažino ledo ritulininkas.
 

Šeštadienio vakarą Lietuvos ledo ritulininkai liūdėjo tik keliolika minučių.

Rungtynes su kroatais, kuriose sprendėsi pasaulio pirmenybių I diviziono B grupės turnyro sidabro medalių likimas, jie pralaimėjo 2:3, bet labai greitai nuoskaudą dėl nesėkmės šeimininkų veiduose pakeitė džiugesys.

Pakvietę draugus ir artimuosius ant ledo, bronzos apdovanojimais pasipuošę rinktinės žaidėjai mėgavosi plojimais iš „Siemens“ arenos tribūnų tol, kol šios ištuštėjo.

Spindėjo ir vienintelis turnyre rungtyniavęs Šiaurės Amerikos Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) žaidėjas D. Zubrus, pirmą kartą gyvenime ant kaklo užsikabinęs su Lietuvos rinktine pelnytą medalį.

 

„Pirmas jausmas nebuvo toks saldus, kaip norėjosi, nes tikrai turėjome galimybių laimėti sidabrą. Bet žiūrint į visą čempionatą, manau, turime kuo džiaugtis. Tokio medalio dar neturėjau, tad galiu juo didžiuotis“, – savo emocijas nupasakojo 35-erių puolėjas, nacionalinei komandai planetos čempionate atstovavęs vos antrą kartą karjeroje.

 

Varžyboms pasibaigus jų šeimininkai gyrė vieni kitus, bet labiausiai didžiavosi publika, arenos tribūnose palikusia tik vieną kitą tuščią kėdę.

„Visai kitoks jausmas, kai žaidi už klubą, ir kai žaidi ir už savo šalį. Sirgaliai mus palaikė labai gražiai, net pralaimint šūkavo už mus. Fanai mums padovanojo penkias šventes, ir už tai esu labai dėkingas. Aš tos atmosferos niekada nepamiršiu ir visi kiti nepamirš. Tas labai pasaldina šį čempionatą: norėjau sužaisti Lietuvoje, ir sirgaliai įrodė, kad nors savaitę Vilnius ir visa Lietuva gali būti ledo ritulio šalimi. Jei tik bus galimybė į sugrįžti rinktinę, padarysiu tai su malonumu“, – žavėjosi D. Zubrus.
 

„Ne tiek daug progų turime žaisti prieš tokią publiką. Atrodė, kad prieš rungtynes net patyrę žaidėjai jaudindavosi. Mums tai tikrai nėra kasdienybė. Taip, palaikymas buvo kitoks nei ledo ritulio šalyse, žiūrovai šaukė ir tada, kai progos įvarčiui nelabai ir būdavo. Bet tokie sirgaliai niekaip negali maišyti. Ne vienam žaidėjui po rungtynių pavykdavo užmigti tik antrą ar trečią nakties: kas tabletes gerdavo, o kas kentėdavo ir iki penkių ryto. Tai atsiminsime visą gyvenimą“, – įspūdžiais dalinosi rinktinės veteranas Šarūnas Kuliešius, dalyvavęs net 18-ame pasaulio čempionate.

 

„Šis sezonas yra pats sėkmingiausias Lietuvos ledo ritulio istorijoje. Dvidešimtmečiai laimėjo sidabrą, aštuoniolikmečiai – auksą, ir mes šį tą laimėjome. Manau, šis turnyras buvo neįtikėtina sėkmė Lietuvos ledo rituliui. Matau, kad Lietuva mėgsta ledo ritulį, nors ir yra krepšinio šalis. Vokiečiai irgi dievina futbolą, rankinį, bet ledo ritulys vis tiek sutraukia minias. Jei tik čia turėtume daugiau arenų, esu tikras, kad pakiltume į aukštesnį lygį“, – pridūrė nacionalinės komandos treneris Berndas Haake.

Ar D. Zubrų ateityje dar išvysime vilkintį Lietuvos rinktinės aprangą? B. Haake nusiteikęs laukti tiek, kiek reikės.

„Aš tvirtai tikiu, kad Dainius su „Devils“ kitais metais žais NHL atkrintamosiose varžybose. Artimiausius kelerius metus mums nebus lengva, nes ruošiant ledo ritulininkų pamainą Lietuvoje kažkodėl buvo atsiradusi skylė. Ko gero, kai kurie vyresni žaidėjai pasitrauks, o jaunimo dar reikės palaukti.

Bet Dainius bus nepaprastai pajėgus net ir sulaukęs 40-ies. Net pačiam Jaromirui Jagrui garbė žaisti su juo viename „Devils“ žaidėjų penkete. Tikiu, kad rinktinėje jis dar sužais“, – ateitį nužvelgė B. Haake.