Permainos – kiekviename žingsnyje

63 metų Gediminas Paberžis – vidurinysis Paberžių futbolo dinastijos atstovas. Legendinio prieškario Lietuvos rinktinėje žaidusio Stasio Paberžio sūnus Gediminas 1968–1981 m. žaidė neoficialioje Lietuvos rinktinėje – sovietmečio Vilniaus „Žalgiryje“. Gedimino sūnus taip pat Gediminas rungtyniavo A ir pirmosios lygos Lietuvos komandose. Dabar jis – Mykolo Romerio universiteto (MRU) komandos, šiemet kovojančios Lietuvos pirmojoje lygoje, žaidėjas.

MRU komandą treniruoja ne kas kitas, o G. Paberžis vyresnysis. „Pasikviečiau bendradarbiauti Egidijų Jušką, Tadą Gražiūną ir buriam studentų bei kviestinių žaidėjų, kurie galėtų padėti studentams dalyvauti pirmojoje lygoje, komandą. Vien iš studentų tokios komandos mes kol kas suburti negalime, bet ateityje planuojame sudaryti akademinio jaunimo futbolo komandą, kad žaidėjai suderintų išsilavinimo siekį su mėgstamu sportu. Jie ir turėtų profesiją, ir galėtų būti gana profesionalūs sportininkai, žaisti atitinkamo lygio varžybose“, – viziją piešė treneris.
 

Treneriu G. Paberžis dirba jau seniai. Nuo 1990-ųjų dirbo su vyrų komandomis, dar anksčiau pradėjo treniruoti vaikus – 1987 metais. Nuo tada šis specialistas darbuojasi Vilniaus futbolo mokykloje (VFM). 
 

Ilgus metus vaikus treniravęs G. Paberžis sako, kad nuo tada, kai pradėjo dirbti VFM, pasikeitė viskas: „Pirmiausia – stipriai skiriasi sąlygos. Tais laikais iš viso jokių sąlygų nebuvo. Buvo tik „Marakana“ (Vilniaus „Žalgirio“ stadiono antroji aikštė – aut. past.), dulkės, labai jau nekokios aikštės. Prastas inventorius. O dabar bene kiekvienas vaikas treniruotės metu turi po kamuolį, žaisdamas ant lygaus grunto gali įvaldyti techniką, tad tokį vaiką galima išmokyti kur kas daugiau. Dirbdavome tokiose aikštėse, kad dabar iš viso sunku pagalvoti – ar tokių iš viso galėjo būti... Tiesiog atiduodavome visą sielą vaikams. O ir tie vaikai taip pat buvo kitokie negu dabar – anksčiau buvo daug stipresni ir psichologiškai, ir fiziškai. Tėvai taip pat keičiasi. Inventorius, aikštės dabar gerėja, o tėvų ir vaikų charakteriai treneriams yra sudėtingesni.“
 

Daugiausia permainų įvyko, kai padaugėjo futbolo mokyklų. Tada VFM prarado tokios įstaigos, kuri atsirenka auklėtinius, statusą. Dabar vaikai patys renkasi mokyklas. 

„Visame Vilniuje buvo vienintelė futbolo mokykla. Ateidavo tie vaikai, kurie tikrai labai norėjo žaisti, bet ir iš jų silpnesni atkrisdavo. Juk negali dirbti su šimto vaikų grupe. Būdavo natūrali atranka ir futbolo mokyklose išlikdavo stipriausi. Dabar to nėra, nes futbolo mokyklų, mokyklėlių, akademijų užtenka visiems – kas nori, tas gali treniruotis.

Dabar kiekvienas vaikas yra brangus. Yra keliami reikalavimai, pagal kuriuos turi treniruoti tam tikrą skaičių vaikų. Ir jei nesilaikysi šių reikalavimų, gali negauti tarifikacijos. Taip yra pas mus. O privačioje mokykloje kiekvienas vaikas atneša pinigus“, – kalbėjo ilgametis treneris.

Kaip ir kiekviena lazda, ši sistema, anot G. Paberžio, taip pat turi kitą galą. Treneriams kur kas sunkiau priversti savo auklėtinius laikytis sportinio režimo. 
 

„Anksčiau vaikus buvo galima paspausti treniruotėse, dabar futbolo mokyklos daugiau yra ne aukšto meistriškumo lavinimo, o popamokinės veiklos būrelis. Vaikas bet kada gali išvažiuoti su tėvais ir jo nebus treniruotėje ar rungtynėse. Į jas ateina tie vaikai, kurie nori, ir tada, kai nori. Sportinį režimą gali sau leisti tik Nacionalinė futbolo akademija Kaune. Todėl paprastoje sporto mokykloje pasiekti rezultatų gali nebent labai talentingi ir labai užsidegę vaikai. Tad, kai tik pamatai talentingą 15–16 metų paauglį, jau reikia kreiptis į tuos klubus, kurie priima gabius vaikus. Kad jie jį perimtų, nes jei toks vaikas treniruosis paprastos sporto mokyklos režimu, geras futbolininkas iš jo neišaugs. Kad jis taptų profesionalu, jį jau reikia rengti profesionaliai“, – samprotavo G. Paberžis.

Kitos futbolo akademijos, anot pašnekovo, dažnai nuo paprastos futbolo mokyklos tesiskiria pavadinimu. „Pasivadinti galima kaip nori, bet jei esi gatvės komanda, tai ir liksi gatvės komanda. Jeigu neturėsi, pavyzdžiui, geros metodinės medžiagos arba psichologo, tai kokia tu akademija?“
 

Kai pats G. Paberžis pradėjo žaisti futbolą ar tada, kai ėmė treniruoti vaikus, vargu ar kas galvojo apie futbolo mokyklų psichologus. Visą psichologo darbą atlikdavo patys treneriai. 

„Bet laikai keičiasi. Visa Europa, visas pasaulis žengia sparčiai, todėl ir mes negalime daryti taip, kaip darėme prieš 20–30 metų. Mes turime vadovautis jų pavyzdžiu, taikyti psichologiją, vitaminų programas, atkuriamąsias priemones. Jeigu norime bent šiek tiek konkuruoti, jeigu norime, kad mūsų komandos nebūtų absoliučiai paskutinės Europoje. Turime kažką daryti, studijuoti, turime Europos metodiką perteikti vaikams“, – kalbėjo treneris.

„Viena treniruotė vienam vaikui kainuoja 5–6 litus. Per mėnesį išeina gal apie 100 litų. Vienam tai atrodo daug, kitam – ne“, – apie futbolo kainas pasakojo G. Paberžis.
 

Vilniaus futbolo mokykla yra remiama miesto savivaldybės. Bet to per maža.

„Mes juk neturime savo aikštės. Tik dabar Fabijoniškėse įrengtas stadionas, kuriuo galime naudotis nemokamai. O žiemą? Vaikų į lauką neišvarysi, kai lyja, pusto. Susirgs. Prisiglaudžiame manieže. Už jį jau reikia mokėti. Arba važiuoji į kokias nors rungtynes, turnyrą. Juk vien tik treniruotis negali. Vėl reikia turėti pinigų transportui. Žinoma, padeda savivaldybė. Bet ir tėvai turi prisidėti“, – mano treneris.

Tiesa, net jei talentingo ir norinčio žaisti futbolą vaiko tėvai neįstengia susimokėti, tai dar nereiškia, kad jam VFM durys užsivers.

„Aš stengiuosi tokio vaiko treniruotėms surinkti iš kitų turtingesnių tėvelių. Iš dešimties pridėk po vieną litą ir išeis vienam žmogui. Negi į gatvę išmesi talentingą vaiką?“ – klausė treneris.