Brėžia sportines ateities vizijas

Jonas Pinskus – puikių rezultatų pasiekęs sportininkas. Jis septynis kartus tapo SSRS čempionu (1981–1987), irkluodamas keturvietę su vairininku ir aštuonvietę, du kartus – pasaulio čempionu (1981 ir 1985), pasipuošė planetos pirmenybių sidabro (1986) bei bronzos (1983) medaliais, o kartu su Jonu Narmontu ir kitais SSRS rinkinės nariais iškovojo Maskvos olimpinių žaidynių bronzą. 
 

Su vicemeru kalbamės apie jo įspūdingas pergales irklavimo takeliuose, politinę karjerą ir vilniečių sporto aktualijas. 

Žinoma. 1981 m. tapome pasaulio čempionais, aplenkėme būsimuosius olimpinius čempionus kanadiečius. Buvo šimtaprocentė galimybė juos nugalėti ir per Los Andželo olimpines žaidynes, tačiau SSRS jas boikotavo. Ant olimpinės pakylos aukščiausiojo laiptelio galėjau stovėti ir per Maskvos olimpines žaidynes, tačiau stovėjau ant trečiojo... Man tada buvo 20 metų, buvau tik įkėlęs koją į SSRS rinktinę. Mūsų aštuonvietė buvo laikoma favorite, bet lemiamai kovai nebuvome gerai pasirengę psichologiškai, neišlaikėme įtampos ir pralaimėjome Vokietijos bei Anglijos įguloms. Prieš varžybas perdegė mūsų yrininkas minskietis Igoris Maistrenka, jis nuo pirmųjų metrų mūsų „neužvedė“.
 

Trečią kartą laimė galėjo nusišypsoti Seule. Tačiau po konflikto su SSRS irklavimo rinktinės vyr. treneriu Vitalijumi Galkovu, nepakentęs jo muštro, palikau treniruočių stovyklą ir išvykau namo. Buvo ilga istorija ir ji baigėsi tuo, kad į Seulą nenuvykau. Mano draugai pelnė sidabro medalius ir teigė, kad galėjo tapti čempionais, bet valtyje pritrūko manęs. Taip baigėsi mano sportinė karjera.

Prieš įstodamas universitetą, gerais pažymiais baigiau Šiaulių politechnikumą, nedaug trūko iki raudonojo diplomo. Nesakau, kad buvau moksliukas, bet mokslo pagrindus turėjau gerus. Kai tarp treniruočių stovyklų sugrįždavome namo, visada eidavau į universitetą ir mokydavausi, išnaudodavau kiekvieną minutę.
 

Kai studijavau trečiame kurse, patekau į SSRS rinktinę ir mokytis pasidarė sunkiau. Studijavau pagal laisvą grafiką, mokslai truputį užsitęsė. Į treniruočių stovyklas veždavausi bendrakursių konspektus, knygas, daug skaitydavau. 

Tikrai ne. Prieš 11 metų turėjau verslą Širvintose, o prie mano, kaip politiko, karjeros labai daug prisidėjo žmona Živilė. Būtent ji įkalbėjo, kad įkurčiau Darbo partijos skyrių Širvintose. Jis buvo pirmasis mūsų skyrius ir šiandien yra vienas geriausių.
 

Nesirengiau būti politikas, man patiko verslas. Tačiau po truputį į ją įsitraukiau. Dvi kadencijas dirbau Seime, partija man pasiūlė vadovauti Vilniaus skyriui, nuo 2011 m. dirbu Vilniaus vicemeru, esu Darbo partijos pirmininkės pavaduotojas, prezidiumo ir valdybos narys. 

Taip. Važiuoju į kalnus paslidinėti, minu dviračio pedalus. Rimčiau sportuoti negaliu, nes padaryta stuburo operacija. Dėl didžiulių skausmų du kartus po du mėnesius kiauromis paromis buvau priverstas klūpoti ant kelių, nes tik tokioje padėtyje jaučiau mažiausią skausmą. 
 

Kai trečią kartą stuburas vėl prikaustė prie lovos, prieš 15 metų ryžausi sudėtingai stuburo išvaržos operacijai. Gydytojai liepė užmiršti sportą. 
 

Kai pradėjau dirbti vicemeru, prasta buvo Vilniaus miesto sporto bazė, o ir sportas apleistas. Pradėjome nagrinėti situaciją, mane ypač sudomino mokyklų stadionai. Nenorėjau, kad jie būtų iki juosmens apaugę žole, ištrupėjusiais bėgimo takais. Pasirodo, šitų mokyklų stadionų net nebuvo sutvarkyti žemės klausimai, nėra nuosavybės. Kol tai nesutvarkyta, negalėjome pretenduoti į jokias europines lėšas. Šiandien suregistravome 70 stadionų, juos suskirstėme į kelias grupes.
 

Pirmoje grupėje – apie 10 stadionų, kuriuose būtų galima profesionaliau žaisti futbolą. Jiems jau bandome skelbti konkursą, kad ateitų privatus investuotojas, kad būtų kuriamos futbolo mokyklos ir vaikai sportuotų. Iki 15 val. stadionais galėtų naudotis mokyklos, o vėliau – miesto bendruomenė. 

Sugrupavome ir kitus 24 stadionus, kuriuose būtų nestandartinių matmenų futbolo aikštė, bet su keturiais bėgimo takais. Kiti stadionai – tai universalūs sporto aikštynai. Rengiame mokyklų stadionų techninius projektus, turime daug idėjų, minčių.

Didelį projektą įgyvendinome Fabijoniškėse, kur gimnazija turės sporto pakraipą, įrengtas puikus stadionas. Iš pagrindų pasikeitė Liepkalnio slidinėjimo trasa, išsprendėme didžiulį rebusą, atėjo puikus investuotojas. Jau praėjusią žiemą vilniečiai galėjo džiaugtis didžiuliais pokyčiais. Kalnų slidinėjimo trasa bus geriausia Baltijos šalyse. Vasarą vilniečiai čia taip pat galės pramogauti.

Mūsų planuose – ir nauja irklavimo bazė prie Neries tarp dabartinės „Žalgirio“ ir buvusios „Dinamo“ irklavimo bazių, ją perduosime Vilniaus irklavimo federacijai, kuriai vadovauja pasaulio irklavimo čempionas Sigitas Kučinskas.

Dar viena mano idėja – Vilnių padaryti kaip stadioną. Nuo Valakampių iki Vingio parko abejose Neries pusėse įrengsime sveikatingumo trasą, kurios ilgis – 22 kilometrai. Bus dviračių takai, o šalia bus galima pabėgioti, pasivaikščioti. Jau parengtas techninis projektas nuo Mikalojaus Daukšos mokyklos iki Šilo tilto, kur 11 ha plote bus apšviesti pėsčiųjų takeliai, dviračių takai, krepšinio, teniso aikštelės. Žiemą šioje trasoje įrengsime lygumų slidinėjimo trasas. 
 

Jau minėjau, kad tos atkarpos yra parengtas techninis projektas, atliktas didžiulis darbas. Toliau eina etapai nuo Šilo iki Mindaugo tiltų, kur irgi jau projektuojama. Visiems projektams ir dviračių takams yra numatyti pinigai iš Europos Sąjungos. Tas projektas turėtų imti ir pajudėti 2015-aisiais. 
 

Irklavimo bazė, sveikatingumo trasa, stadionai prie mokyklų, baseinas, nacionalinis stadionas – ar mažai? Ir viskas padaryta per trumpą laiką. To visko nebuvo ir net negalėjo būti.   
 

Šita studija buvo rengiama labai ilgai, buvo paskaičiuojama įvairiais kampais. Administravimo išlaidų turime labai daug, o darbų mažai, pinigų trūksta. Paskaičiavome, kad pagal šią reorganizaciją sutaupysime 1,5 mln. Lt. Šitie sutaupyti pinigai pateks papildomai į tas mokyklas ir turėtų labai pasijausti. Jungimui savivaldybės taryba tam pritarė. Laukiam nesulaukiam nacionalinio stadiono Vilniuje. 

Dar kartą pasikartosiu, kad Nacionalinis stadionas – tai ne vien Vilniaus, o visos valstybės klausimas. Vienam Vilniui būtų per didelė našta ne tiktai jį statyti, bet ir  eksploatuoti. Vyksta dialogas su premjery ir tie klausimai pajudėjo iš mirties taško. Tikiu, kad turėsime finansavimą Nacionaliniams stadionui statyti. 
 

Vilnius visą laiką turėjo „Žalgirio“ futbolo klubą. O prisiminkite, kas su juo atsitiko prieš kelerius metus? Jis vos nežlugo. Ar tai prestižas sostinei? Jeigu Kauno „Žalgiris“ yra krepšinio klubas, tai Vilniaus „Žalgiris“ – futbolo. 
 

Kaip ir Kaunas, mes privalome puoselėti savo komandą. Savivaldybė remia ir moterų krepšinio komandą. Negaliu pasakyti, kad kitoms komandoms tenka tiktai centai. Praktiškai stengiamės išlaikyti tą patį finansavimo lygį, neskriaudžiame ir kitų sporto šakų. 
 

Žinoma, jis nėra pakankamas, bet jis toks buvo ir anksčiau, liko nepakitęs. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje Vilnius praėjusiais metais laimėjo kompleksines šalies jaunių sporto žaidynes ir aplenkė Kauną. Tai – mūsų reformų, darbų, kuriuos pradėjome, išdava. Jauniems sportininkams visomis išgalėmis stengiamės gerinti sąlygas.