"Žigulį" vis pavyksta prigrūsti trofėjų

Raudoną Kauno automobilininkų sporto klubo „Žigulį“ jau eilę metų po 1000 km lenktynių pavyksta prigrūsti pilną trofėjų. Nėra jis toks greitas kaip varžovai, netiesa būtų sakyti, kad ir labai patikimas, tačiau daugumai jis nušluosto nosis. Paslapties reikia ieškoti ne automobilyje, o jį kūrusioje ir vairuojančioje komandoje.

Šių metų 1000 km lenktynių dalyvių sąrašas buvo įspūdingas. Įdomiausia ir greičiausia technika, aišku, susirinko į galingiausią X1 prototipų klasę: „Aquila CR1“, pora „Radical“ bolidų, pora „BMW Shilouette“ monstrų, britiškas „Marcos“, Egidijaus Buloto iki paskutinio varžtelio iščiustytas „Porsche 968 EBR“ ir... „Žigulys“. Universalo kėbulu.

Ne toks greitas kaip varžovai

Tiesa, „Lada 2104 Turbo“ nėra paprastas. Originalus „Žigulio“ variklio blokas, padidintas iki 2 litrų darbinio tūrio, kaip sako pavadinimas, aprūpintas turbina. Ji varikliui padeda įpūsti daugiau kaip 250 AG ir 300 Nm sukimo momentą. Mažiau nei toną sveriantis universalas gana greitas, tačiau negali lygiuotis į už orą lengvesnius „Radical“ ir daugiau nei dvigubai galingesnius „BMW Shiluette“ ar „Aquila“ modelius.

Kalbant apie patikimumą, kuris toks svarbus ištvermės lenktynių metu, „Žigulys“, kurį iš esmės vis dar galima vadinti „rusiška technika“ taip pat nėra lyderis. Komandos vadovas Aleksandras Dainys stebisi, kad šiemet daugiau mažiau viskas su automobiliu buvo gerai: „Šiemet, kaip bebūtų keista, apsiėjome be didesnių nesklandumų ir visas varžybas pravažiavome be jokių techninių gedimų, neskaitant to, kad pusę lenktynių vyrai turėjo važiuoti be ketvirtos pavaros. Tačiau nieko baisaus, šioje trasoje jos reikėjo tik vienoje vietoje, taigi labai dėl to nesulėtėjome ir nusprendėme neremontuoti.“

Technikos paprastumas garantuoja finišą

Net ir pradėjus ožiuotis technikai, komanda neabejoja – finišą pasieks. Visada taip buvo ir bus, mat, kaip aiškina vienas iš beprotiškų automobilyje įgyvendintų idėjų autorių, „Senųjų Dirbtuvių“ direktorius Mantautas Šutinis, paslaptis slypi konstrukcijos paprastume: „Šis „Žigulys“ nebėra rusiškas. Jį reikėtų vadinti lietuvišku, mat didžioji dalis agregatų sukonstruota ir netgi pagaminta Lietuvoje, Kaune esančiose dirbtuvėse. Meistrai, kartu su Dovilu Čiutele priešakyje automobilį sukonstravo specialiai automobilių sporto reikmėms, kad kam nors sugedus jį būtų galima labai nesunkiai pataisyti.“ Nenuostabu, kad prieš porą metų pavedusi pavarų dėžė lenktynių metu pakeista greičiau nei per valandą, o pernai metais sprogusi išmetimo sistema bolidą techninio aptarnavimo juostoje užlaikė vos pusvalandį.

Didelį indėlį į sėkmę šiemet įdėjo ir „Žigulį“ prižiūrėję mechanikai iš Vokietijos. Kartu su Dovilu Čiutele, Mantu Matukaičiu ir Tadu Aganausku lenktyniavęs Conradas Riudigeris į Lietuvą atvyko su trimis draugais. Visi jie priklauso „Eastland Racing“ klubui ir lenktyniauja neįprastais tam kraštui „Žiguliais“. Kad jie moka prižiūrėti šiuos automobilius komanda pastebėjo jau pirmąją dieną, kai šie savo noru pradėjo krapštytis prie turbininio automobilio, domėtis kas ir kaip jame sukonstruota. Netrukus vokiečiai buvo aprengti „SGR“ dirbtuvių kombinezonais ir jiems buvo patikėta prižirėti „Lada 2104 Turbo.“ Neplanuotai naujus mechanikus gavęs Dovilas Čiutelė tik džiūgavo: „Jie atitinka visus geriausius stereotipus apie vokiečius. Susikoncentravę į darbą jį atlieka itin preciziškai ir greitai. Galbūt dėlto iki lenktynių pavyko pašalinti visus automobilį kamuoti galėjusius trukdžius.“



Sėkmės receptas – racionali taktika ir protingas važiavimas

Tačiau tai – receptas, padedantis pasiekti finišą. „Kauno automobilininkų sporto klubo – Blue Sheep“ komanda sugebėjo pasiekti gerokai daugiau – iškovojo antrą vietą galingiausioje X1 prototipų klasėje. Tai įgyvendinta racionalios strategijos dėka.

 „Kadangi pamatę su kuo mums teks konkuruoti, nė negalvojome apie kokią nors vietą klasėje, nusprendėme važiuoti kiek galima greitai tausojant techniką ir bandyti pakilti į kiek įmanoma aukštesnę poziciją bendroje įskaitoje. Važiavome ramiai ir protingai, todėl automobilis išliko sveikas. Tuo tarpu mūsų varžovai darė priešingai. Visi lenktynininkai šiemet buvo kaip niekada užsidegę ir nevengė kontaktų. Galiausiai, paskutinis didelis kontaktas eliminavęs net tris automobilius padovanojo mums antrą vietą klasėje. Pripažįstame savo varžovų automobilių greičio pranašumą, nuoširdžiai žavimės profesionaliu jų vairavimo stiliumi, tačiau tai yra ištvermės lenktynės, kur vien mokėti greitai lėkti nepakanka. Tai rodo mūsų rezultatai.“ – kalbėjo komandos vadovas Aleksandras Dainys.

Norinčių važiuoti daugiau, nei gali priimti

Nuo to laiko, kai raudonasis „ketvirtukas“ debiutavo 1000 km lenktynėse, kad ir kokioje klasėje, kad ir su kokiais galingais konkurentais jis besivaržytų, kiekvienais metais jo vairuotojai lipo ant podiumo. Šį Dovilo Čiutelės ir SGR dirbtuvių meistrų rankų darbo kūrinį myli visi – ir žiūrovai, ir jo konstruktoriai ir vairuotojai. Lietuvos automobilių sporto padangėje jis, kartu su to paties Dovilo ralyje vairuojamu „2105 VFTS“ modeliu tapo kultiniais.

Nenuostabu, kad norinčių važiuoti šioje komandoje yra daugiau, nei taisyklės leidžia turėti vairuotojų. Po lenktynių „Volfas Engelman“ bravoro atstovas Mantas Matukaitis šmaikštaudamas išvedė formulę, kodėl kitąmet prie vairo reikėtų sodinti ir trečią aludarį: „kai komandoje buvau vienas „Volfas Engelman“ atstovas, užėmėme trečią vietą. Šiemet prisijungus Tadui Aganauskui, laimėjome antrą vietą. Taigi jei kitais prie vairo pasodintume ir trečią aludarį, tikėtina, taptume klasės lyderiais.“ – nusijuokė Mantas.

Nepaisant to, dviejų dešimtmečių patirtį automobilių sporte turintis Conradas Riudigeris pažadėjo, kad kitais metais bet kokiu atveju atvyks lenktyniauti kartu su šia komanda. Norą 1000 km lenktynėse prisijungti prie „Kauno automobilininkų sporto klubo – Blue Sheep“ komandos išreiškė ir britas Endriu Hollandas, atėjęs pasisvečiuoti į komandos techninio aptarnavimo zoną po to, kai subyrėjo jų taip pat klasikinio automobilio „Ford Escort“ variklis.

Taigi nors ir ne pati greičiausia komanda, tačiau neabejotinai viena iš nagingiausių ir labiausiai geidžiamų kitų metų varžyboms spręs rebusą – daryti aludarių, ar tarptautinę komandą? O gal konstruoti antrą „Žigulį“?