„Žaisti NHL vien talento nepakanka“

Neseniai Sostinės ledo ritulio akademija skelbė, kad susitarė dėl bendradarbiavimo su gerai žinoma JAV ir Kanadoje Boriso Doroženko ledo ritulio mokykla „Next Generation Innovative Hockey School“. B. Doroženko pavardė puikiai žinoma už Atlanto. Trenerio, kuris studijavo aukštąją matematiką Kijevo universitete, treniruočių sistema naudojasi ne vienas NHL žaidėjas, o į jo stovyklas atvyksta žaidėjai iš viso pasaulio: Šveicarijos, Danijos, Švedijos, Rusijos, Slovakijos, Japonijos.

Sostinės ledo ritulio akademija pakalbino B. Doroženko apie jo mokyklos treniruočių metodiką, jaunųjų ledo ritulininkų rengimo ypatumus ir bendradarbiavimo perspektyvas su Artūru Katuliu Lietuvoje.

Papasakokite daugiau apie savo ledo ritulio mokyklą „Next Generation Innovative Hockey School“.
Visų pirma „Next Generation Innovative Hockey School“ yra atvira mokykla. Šioje akademijoje jau treniravosi vaikų ir jaunuolių iš įvairių pasaulio vietų. Pagal specialią treniruočių sistemą treniruojame individualius įgūdžius. Kitaip sakant, aš nemokau komandinio žaidimo. Tai palieku komandų treneriams. Mano misija kita – tobulinti individualų žaidėjo meistriškumą, padėti jam išmokti tų elementų, kurie jam nesiseka. Kodėl tai aktualu? Įsivaizduokite profesionalius muzikantus. Jeigu surinktumėme 10–15 muzikantų, grojančių skirtinguose simfoniniuose orkestruose, skirtingose šalyse, tai tam, kad jie susigrotų, be abejo, reikėtų gero dirigento. Tačiau net jei pasitaikytų ir vidutinio lygio dirigentas, po kelių repeticijų profesionalai vis vien sugebėtų atlikti bendrą kūrinį. Taigi tą patį galima pasakyti ir apie profesionalius ledo ritulininkus – jie keičia komandas, žaidimo partnerius, tačiau kartu išlaiko savo meistriškumą. Na, o trenerio misija – kurti žaidimo strategijas ir galvoti, kaip geriau išnaudoti konkrečius žaidėjus. Profesionalų komandos treneris jau nebeužsiima atskirų žaidėjų paruošimu, jis juos tik „poliruoja“. Mano akademijos tikslas – nupoliruoti reikalingų žaidėjų individualius įgūdžius taip, kad ant ledo jie jaustųsi kaip kūrėjai, o ne darbininkai.

Kuo ypatinga jūsų akademijos treniruočių metodika?
Treniruojamos konkrečios raumenų grupės, daug dėmesio skiriama pratimams, lavinantiems koordinaciją ant ledo. Svarbu, kad žaidėjas patogiai jaustųsi ir nebijotų atlikti sudėtingų judesių. Kiekvienas treniruojamas įgūdis privalo turėti savo vietą. Mes negalime kalbėti apie gerą metimą, jei žmogus nemoka valdyti savo kūno. Ir kol neišmokstame šio įgūdžio, nėra prasmės kalbėti apie metimo technikos ugdymą. Žinoma, mano mokykloje daug dėmesio skiriama metimų, ritulio valdymo, manevro treniruotėms. Tačiau tai priklauso nuo to, ar žaidėjas tam pasiruošęs. Jei atvykęs ledo ritulininkas puikiai čiuožia, su juo jau dirbame kitu lygmeniu ir didžiausias dėmesys skiriamas ritulio valdymo ir metimo įgūdžiams lavinti. Tada laukia kitas etapas, kai šlifuojamas kiekvieno elemento tikslumas ir greitis. Treniruočių tempas – intensyvus ir netgi monotoniškas. Žaidėjai dirba labai intensyviai ir pertraukėlių būna tikrai nedaug.

Kaip greitai galima pasiekti rezultatų treniruojantis pagal mokyklos „Next Generation“ metodiką?
Kaip minėjau, mano akademija yra atvira. Mes rengiame stovyklas, kurių vienas ciklas vidutiniškai trunka 10 dienų. Per dieną intensyviai dirbame tris valandas. Po šios stovyklos jau galima matyti apčiuopiamus rezultatus. Žaidėjai į savo komandas grįžta demonstruodami akivaizdžiai geresnius čiuožimo, metimo ar ritulio valdymo įgūdžius.

Jūs taip pat dirbate ir su profesionaliais suaugusiais žaidėjais?
Taip. Kiekvienas net ir aukšto lygio žaidėjas turi savo silpnybių. Ir kai tenka su tokiais žaidėjais dirbti, mes laviname tik jų probleminius elementus. Aš paruošiu individualią programą, pagal kurią ir eliminuojami trūkumai. Užtenka padirbėti savaitę, kad būtų galima fiksuoti progresą.



Gal galėtumėte papasakoti, kokius profesionalius ledo ritulio žaidėjus teko treniruoti?
Išties teko treniruoti ne vieną aukšto lygio žaidėją. Galėčiau paminėti Šveicarijos rinktinės puolėją Patricką Fischerį. Šiam žaidėjui teko žaisti šešiuose pasaulio čempionatuose, dvejose olimpinėse žaidynėse. Tai vienas geriausių puolėjų savo rinktinėje. Prieš patekdamas į NHL, jis ruošėsi mano akademijoje pagal sudarytą treniruočių sistemą. Teko dirbti ir su ledo ritulio legenda Claude’u Lemieux. Kai jam buvo 45-eri ir jis nusprendė grįžti į didįjį ledo ritulį, man teko garbė ir atsakomybė jį ruošti naujam sezonui. Beveik nežaidęs penkerius metus, C. Lemieux sugebėjo sužaisti visą sezoną AHL ir NHL lygose.

Iš dabartinių žaidėjų galėčiau paminėti Steveną Stamkosą iš „Tampa Bay Lightning“, na, ir daug kitų, kurie dabar žaidžia NHL klube „Phoenix Coyotes“. Įdomu tai, kad kuo žaidėjas didesnis profesionalas, tuo greičiau ir geriau perpranta mano sistemą. Dar neteko sutikti nė vieno NHL žaidėjo, kuris susipažinęs su mano siūlomu treniruočių kompleksu pasakytų: „O kam to reikia?!“ Atvirkščiai, sutikau daug NHL žaidėjų, kurie treniruojasi labai panašiai. Ir vienas jų – Sidney Crosby.

Panašu, kad norinti paruošti gerą žaidėją neužtenka vien tik komandinių treniruočių, o kanadiečiai, amerikiečiai tai jau atradę labai seniai. Koks individualių treniruočių vaidmuo, rengiant jaunuosius ledo ritulininkus? Kaip anksti reikia pradėti dirbti su kiekvienu asmeniškai?
Individualių treniruočių vaidmuo labai svarbus. Kanadoje jaunių lygose ledo ritulio sezonas trunka 11 mėnesių, sužaidžiama apie 120 varžybų. 12-mečio kanadiečio ledo ritulininko savaitės darbotvarkėje yra mažiausiai keturios treniruotės su komanda, trys fizinio pasirengimo treniruotės ir bent dvejos varžybos. Papildomai jie dar randa laiko du kartus per savaitę padirbėti individualiai su treneriu. Tai gali vykti ir varžybų dieną! Tačiau komandų treneriams tai neužkliūva, nes visi supranta, kad svarbus ne tos dienos mačas, o jaunojo žaidėjo pasiruošimas būsimai profesionalo karjerai. Kaip matote, jaunojo ledo ritulininko darbotvarkėje laisvų dienų nėra. Tėvai suvokia, kad norinti išauginti NHL žaidėją vien tik talento neužtenka. Reikia įdėti daug darbo ir kantrybės. Tai visos šeimos investicija į vaiko ateitį.

O kaip susikirto A. Katulio ir B. Doroženko keliai? Kokie jūsų mokyklų siekiai ir planai?
A. Katulį teko matyti dar kaip žaidėją Kijeve. Aš iškart atkreipiau dėmesį į tai, kad šis žaidėjas išsiskiria puikia čiuožimo technika ir nuoširdžiai buvau nustebęs, kad jis iš Lietuvos, kur ledo rituliui nebūdingi aukšti rezultatai. Na, o prieš kelis mėnesius mes su kolega Amerikoje vėl prisiminėme Artūrą ir buvau maloniai nustebintas, kad jis Lietuvoje įkūrė savo akademiją ir dabar treniruoja vaikus. Užteko vieno skambučio, kad abiejų galvose atsirastų daug planų ir svajonių dėl Lietuvos. Man patinka profesionalumas, o Artūro planuose ir darbuose tai ir matau. Artimiausi planai – rengti meistriškumo stovyklas ir ruošti jaunuosius ledo ritulininkus jų būsimai profesionalo karjerai. Gera ledo ritulio mokykla turi taip paruošti vaikus, kad 14–15 m. jie būtų pastebimi tarptautiniuose turnyruose. Tada jau skautai ir universitetai patys siūlys kontraktus, o tai reiškia, kad ir NHL perspektyva tampa ne tokia jau ir tolima.

Sostinės ledo ritulio akademija įkurta 2013 m. Vilniuje. Pirmąjį sezoną akademiją nuolat lankė 49 vaikai nuo 4 iki 12 metų. Jos steigėjas ir pagrindinis treneris – Artūras Katulis. A. Katuliui teko žaisti aukšto lygio čempionatuose Rusijoje, Suomijoje, Danijoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Ukrainoje. 2007–2008 m. gynėjas iš Lietuvos žaidė viename iš stipriausių pasaulio ledo ritulio čempionatų – Suomijos SM lygoje. A. Katulio didžiausi rezultatai – laimėtas bronzos medalis Danijos čempionate, aukso medalis Latvijos čempionate ir bronzos medalis Ukrainos lygoje. Žaidėjas nuo 2000 m. atstovavo Lietuvos rinktinei.