Svarbiausia – tvirta šeima

Kai Dovilės ir Manto Kuklių keliai susiliejo į vieną, vienam jų teko atsisakyti profesionalų sporto. 

 

„Mano, kaip profesionalės, karjera buvo senokai sustabdyta. Man svarbiausia – šeima. Bet kai galiu, žaidžiu. Kad ir dabar – birželį Lietuvos rinktinėje. Arba į kokias nors svarbesnes klubo rungtynes. Tada močiutė pagelbėja, vaikaitį pažiūri, jei vyras būna išvykęs. Aišku, profesionalų sportas man vargu ar įmanomas. Bet dėl to neliūdžiu“, – kalba Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ ir Lietuvos žolės riedulio rinktinės puolėja Dovilė Kuklienė, prieš kelerius metus dar buvusi profesionali žolės riedulio žaidėja Italijoje, Belgijoje.
 

Prieš dvejus metus Dovilė ištekėjo už Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Manto Kuklio. Neilgai trukus sportininkų šeima susilaukė pagausėjimo – sūnaus Noriaus.
 

Nors, anot Dovilės, santuoka buvo tik savotiškas sportininkų santykių įtvirtinimas, kuriam dar reikėjo rasti laiko. Bendrauti jaunuoliai pradėjo daug anksčiau. Dar tada, kai Dovilė pradėjo savo karjerą „Gintroje-Strektėje-Universitete“, o Mantas buvo „Šiaulių“ futbolo klubo gerbėjų numylėtinis. Ir tęsėsi draugystė, kai abu jie rungtyniavo Belgijos klubuose.

Į Čekiją šį pavasarį Dovilė išvažiavo jau, kaip pati sako, pabaigusi profesionalės karjerą. Ir nors šioje šalyje ji tebuvo tik „Bohemian“ saugo žmona bei savo vaiko mama, o ne žolės riedulininkė, birželį sugrįžo į gimtuosius Šiaulius, į Lietuvos rinktinės stovyklą ir Pasaulio lygos pirmojo atrankos etapo turnyrą.

Liepos pradžioje 26 metų M. Kuklys sugrįžo atstovauti Vilniaus „Žalgiriui“, tad sportininkų šeima vėl gyvens Vilniuje.

Su Mantu susipažinome universitete. Buvome vienoje grupėje, studijavome kūno kultūrą ir specialiąją pedagogiką. Pamenu, susirinkome į vieną grupę ne rugsėjo pirmąją – gal trečiąją. Ir iš karto ėmėme kibinti vienas kitą.
 

Taip. Dar besimokydama mokykloje rimtai sportavau. Baigusi 12 klasių, išvykau į Italiją vienam sezonui. Supratusi, kad reikia baigti rimtesnius mokslus, grįžau į Lietuvą žaisti „Gintroje“. Kai mokiausi jau antrame kurse, man pasiūlė nuvažiuoti parungtyniauti į Belgiją. Ten buvo tikrai šimtu procentų profesionalų sportas. Vyras jau buvo pasipiršęs. Pradėjome galvoti, kada vestuves iškelti ir per dvejus metus taip ir neradome laisvo savaitgalio. Pamatėme, kad mums, šiaip ar taip, reikia būti kartu, o pačios vedybos ne kažin ką reiškia – tik kitą pavardę.
 

Ir supratome, kad kažkuris vienas turi aukoti sportą. Labai daug lėmė finansinis aspektas. Tas, kas gauna daugiau pinigų, ir turi pirmenybę sportuoti. Tvirtai nusprendėme, kad eisime šeimos kūrimo link. Ir tada Belgijoje aš žinojau, kad šis mano sezonas – paskutinis, važiuoju pas vyrą, kuris tuo metu jau žaidė „Žalgiryje“, į Lietuvą. 

Iš pradžių išvykau aš. Tada jis atvyko, prisitaikė. Bet su komanda jam nepasisekė, klubas turėjo finansinių problemų ir jis sugrįžo į Vilniaus „Žalgirį“. Tada teko vieną pusmetį pakentėti atskirai. Bet juk ne visą laiką taip gyveni.

Ir per šią atranką, ir su klubu buvau visą mėnesį Šiauliuose. Bet to profesionalumo mano žaidime tikrai nebėra. Tiesiog kiek įmanoma stengiuosi prisidėti – žolės riedulys mano pomėgis.


 

Tiesą sakant, Lietuvos lygis nėra toks baisiai aukštas, man užtenka prieš konkrečias rimtesnes varžybas su komanda pasitreniruoti ir aš tikrai neiškrentu iš bendro konteksto. Nėra taip, kad treniruočiausi nuolat. Štai žaidžiant Europoje jau reikia daugiau. Ten aš pajutau, kad to, ką mes darome čia, yra per maža Europos lygiui pasiekti. O čia – lazdą pasiimi likus savaitei iki turnyro ir to gana. Gal ir gaila, bet taip yra. Kai ruošiausi nuoširdžiai porą mėnesių, darbas man sugrąžino tą formą, kurią buvau pasiekusi geriausiais laikais Belgijoje. Turbūt tokio lygio ir liksiu, bet profesionalų sporto jau ir užteks. Pakaks šeimai vieno profesionalaus sportininko.

Noras žaisti žolės riedulį savo malonumui tikrai nėra dingęs, kai tik turiu galimybę, pasinaudoju. Tik negaliu sportuoti kaip profesionalė, nes tam reikia daug dirbti ir turėti daug laiko. O aš turiu vaiką. Jei tiksliai žinotum – išeini tada, grįžti tada, gal ir būtų galima viską suderinti. Bet ne tokiomis sąlygomis, kai tau šiandien – viena treniruotė, rytoj – dvi, ir iš anksto nežinai, kada kokie susirinkimai. Tada jau nebūtumei šeimos žmogus. O aš visada sakau, kad šeima man svarbiausia. 

Net nečiupinėjau lazdos. Pirmiausia dėl to, kad nebuvau jos ten nusivežusi. Tik prieš pat išvykdama pamačiau, kad mieste yra žolės riedulio klubas. Netyčiom pastebėjome, kad už kelių futbolo aikščių yra ir viena žolės riedulio... Gal ir kiek gailiuosi, kad nepamatėme jos anksčiau. Vis tiek būčiau radusi laiko, gaučiau inventoriais, pasitreniruočiau su tuo klubu, kiek leistų vaikas.
 

Būtume tikrai kartu iš karto važiavę nuo pirmos dienos, bet Šiauliuose tuo metu vyko nacionalinis uždarų patalpų čempionatas, tai aš gerą mėnesį buvau pasilikusi, kad pasiruoščiau. Tada vėl grįžau pas vyrą pabūti, po to – atgal į Šiaulius, nes ten vyko visas rinktinės pasiruošimas. Tiesiog stengiausi visur suspėti. 
 

Padeda Noriaus seneliai. Treniruotės vyksta vakare, kai jie grįžta iš darbo, tai nėra taip, kad būtų didelių problemų. Jeigu labai nori, visur visada galima rasti išeitį.
 

Be to, tas vaikas – jau ne toks mažas – metukai ir keturi mėnesiai, jam veiklos reikia. Su vaiku gali daryti lauke, aikštėje ar stadione tą patį, ką ir be jo.
 

Visada kartu žiūrime futbolą stadione. Ir vaikui tai didžiausia pramoga, ir vyrui kažkaip geriau, kai šeima ateina jo palaikyti.
 

Pamenu, kažkada brolienė kalbėjo: aš tai taip negalėčiau – keliauti ir keliauti. O man, kaip sportininkei, su jau kone 20 metų stažu tos kelionės – įprastas dalykas. Visiškai to nesureikšminu. 
 

Dovilė, Mantas ir Norius Kukliai stengiasi kuo dažniau būti kartu.