Sportas – visuomenės bukinimo priemonė?

Sportas – sveikata! Šį posakį žino kiekvienas. Kiekvienas žino ir tai, kad šiandien sportas reiškia daug daugiau. Tai ir pramogų, verslo, konkurencijos, strategijos, skandalų, madų, identiteto kūrimo ir ko tik nori objektas. Šįkart žurnale "Olimpinė panorama" – apie sporto poveikį visuomenės kritiškumui.

Bandydami klasifikuoti sporto reikšmės įvairovę laikykime, kad sportą sudaro du pagrindiniai dėmenys – emocijų ir kritinis. Kitaip tariant, domėdamiesi sportu galime lavinti savo emocijas arba (ne)kritiškumą. Būtent nuo sporto naujienų pateikimo ir sporto įvykių interpretacijos žiniasklaidoje priklauso sporto poveikis visuomenei. Nuo to, kokie pjūviai naudojami sporto žinioms pateikti, ir priklauso sporto, kaip socialinio reiškinio, vieta visuomenėje. 
 

Vertinant mūsų didžiųjų naujienų portalų veiklą matyti, kad pastaruoju metu ryškėja keletas pagrindinių sporto pateikimo tendencijų. Viena tokių – pastebimai padidėjęs žiniasklaidos dėmesys bulvarinėms sporto žinioms, t.y. naujienoms, susijusioms su sportininkų buitimi, romantiniais, šeimyniniais santykiais, atostogomis, prabanga ir pan. Nykstamai mažėjant analitinių straipsnių, pereinama prie elementarių sporto įvykių pranešimų – naujienų tarnybų, įvairių sporto šakų asociacijų ar lygų skelbiamos informacijos. Į akis krinta ir smarkiai banguojantis dėmesys sportui: artėjant didiesiems sporto įvykiams (olimpinėms žaidynėms, pasaulio ar Europos čempionatams) pučiamas informacinis burbulas, dar labiau išryškinantis abi anksčiau minėtas tendencijas. Pasibaigus grandioziniams įvykiams visuomenei tarsi leidžiama pailsėti nuo sporto.
 

Atskirai reikėtų pakalbėti apie specializuotus sporto naujienų portalus. Čia padėtis gerokai skiriasi – minėtos tendencijos ne tokios ryškios, o kai kada net ir nepastebimos. Ir nors rimtų tiriamojo pobūdžio publikacijų bei solidžios ekspertizės galėtų būti daugiau, analitinio sporto temų esama. Tačiau neturint statistikos apie visuomenės domėjimosi sportu įpročius ir pagrindinius informacijos šaltinius sunku pasakyti, kuri pusė dominuoja. Kita vertus, mums tai ne taip ir svarbu. Kur kas svarbiau suvokti, kokį poveikį šios dvi skirtingos sporto naujienų pateikimo kryptys turi visuomenės kritiškumui ugdyti.

Šio paragrafo tikslas – ne desperatiškai žvilgčioti į Vakarus ir aikčioti iš susižavėjimo. Tai greičiau noras lokalizuoti Lietuvos situaciją platesniame kontekste ir atpažinti bei įvertinti turimus pranašumus ir trūkumus. Žvilgtelėkime, pavyzdžiui, į anglakalbes šalis. Ten tendencijos panašios. Tiesą sakant, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV dėmesys sporto bulvarui netgi didesnis visų pirma dėl tose šalyse gyvuojančių gilesnių bulvarinės spaudos tradicijų. Tariamas sensacijų ir skandalų vaikymasis neretai pasiekia tokį lygį, kad Lietuvos sporto žvaigždės turėtų jaustis, lyg gyveną itin ramų ir beveik nuošaliai privatų gyvenimą. 

Vis dėlto vertinant platesnes tendencijas yra vienas „bet“. Kiekvienas rimtas leidinys (ar tai būtų „The Guardian“, „The Daily Telegraph“, „The New York Times“ ar „USA Today“) pateikia rimtų analitinių straipsnių. Pranešimai apie įvykius ar plika statistika čia retai dedama be jokio komentaro. Kiekvieną straipsnį lydi išsami analizė, argumentuota prognozė, priežasčių komentavimas ar ekspertų vertinimas.
 

Neaušinsiu burnos apie profiliuotų leidinių specifiką. Tie, kurie domisi sportu, supranta, ką turiu omenyje (o tie, kurie neskaito, kažin ar pradės). Ypatingos dramos čia nėra – Vakarų sporto vartotojų auditorijos milžiniškos, todėl ir šią nišą siekiančių užpildyti iniciatyvų, besiskiriančių savo lygiu ir profiliu, – begalė. Pakanka pažvelgti į įvairių sporto šakų lygų, asociacijų ar tiesiog komandų komunikaciją su sirgaliais: rasime visko – nuo bulvaro iki itin rimtos analizės.

Vertinant sporto poveikį visuomenės kritiškumui ugdyti ar slopinti, iš to, kas pasakyta, galime brėžti skirtį tarp skirtingo minėtų sporto pateikimo krypčių poveikio visuomenei. Nebūsiu itin originalus pastebėdamas gan akivaizdų dalyką – pateikiant visuomenei sugromuliuotas, apibendrintas, gatavas, analizuoti ir mąstyti neprovokuojančias naujienas kritiškumas nėra skatinamas. Darytina prielaida, kad Lietuvoje dominuoja sporto, kaip užuovėjos nuo kasdienės rutinos, samprata. Ši užuovėja suprantama kaip lengvas sporto įvykių įsisavinimas, tarsi savotiškas atsipalaidavimas nuo kritiško mąstymo. Esą mąstyti, analizuoti, prognozuoti reikia darbe, todėl bent jau skaitant ar klausant sporto naujienų galima atsipalaiduoti, žvilgtelėti į prabangius sportininkų pirkinius ar įvertinti jų žmonų ar draugių grožį.
 

Yra ir kita kryptis – tie, kurie rimtai domisi sportu, seka įvykius itin plačiu rakursu ir susiranda Lietuvos žiniasklaidoje neskelbiamų naujienų. Vis dar stebina kai kurių sirgalių turimos sporto analizės bei ekspertizės gylis, kurio pavydėtų net ir rimti sporto analitikai. Gebėjimų savo malonumui išnarstyti rungtynių strategijas ar vesti asmeninę (skirtingų pjūvių) statistiką galėtų pasimokyti ir solidūs tyrinėtojai. Vieniems tokia informacija – „neformatas“, kitiems ji atstoja emocinio sporto perspektyvą.

Vėlgi be statistikos negalima kalbėti apie šių tendencijų proporcijas. Akivaizdu viena – tikrai ne sportas bukina visuomenę. Žiniasklaida, užimdama tarpininko vaidmenį, kartais ne tik atliepia, bet ir pagal savo įsivaizdavimą pati ima formuoti visuomenės poreikius. Pernelyg didelė koncentracija į sportą, kaip į emocijų, o ne strateginio mąstymo ir analizės židinį, sukuria nepramušamą širmą, rimtai maskuojančią kitą sporto pusę bei kitokį galimą poveikį visuomenei. Žinoma, sportas be emocijų netektų savo žavesio. Bet dilemą dėl šių aspektų proporcijų tenka įminti kiekvienam individualiai. Pats sportas skatina būdrauti tiek nuolatinį kritiškumą, be kurio būtų sunku suvokti žaidimo strategijas, naudojamus derinius, laimėjimų ir pralaimėjimų priežasčių analizę, sezonų prognozę ir t.t., tiek gilias emocijas, kurių patiriame po įspūdingų pergalių ar graudžių pralaimėjimų. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kuriuo dėmeniu labiau žavimės ir kuriam pasiduodame. 

Vis dar stebina kai kurių sirgalių turimos sporto analizės bei ekspertizės gylis, kurio pavydėtų net ir rimti sporto analitikai. Gebėjimų savo malonumui išnarstyti rungtynių strategijas ar vesti asmeninę (skirtingų pjūvių) statistiką galėtų pasimokyti ir solidūs tyrinėtojai.