Ieškojo bilieto, rado medalį

Mugėje dalyvavo ir Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos generalinis sekretorius Rimantas Džiautas bei aktyvus jos narys Darius Kreivys. 

Lozanoje susirinko per šimtą sporto, daugiausia, žinoma, olimpinių suvenyrų kolekcininkų iš devyniolikos pasaulio šalių. Gausiausios delegacijos tradiciškai atvyko iš JAV ir Rusijos, nemažai buvo prancūzų ir šeimininkų šveicarų. Šiemet renginys vyko Ženevos ežero pakrantėje, netoli Olimpinio muziejaus, specialiai pastatytoje 700 kv. m palapinėje. Iškilmingame mugės atidaryme dalyvavo ir simbolinę juostelę perkirpo Tarptautinio olimpinio komiteto nariai Samihas Moudallalas iš Sirijos ir Syedas Shahidas Ali iš Pakistano. Buvo iškabintos visų mugėje savo atstovus turinčių šalių vėliavos. Iškilmingo atidarymo išvakarėse ten pat Lozanoje buvo įsteigta Tarptautinė olimpinių kolekcininkų asociacija (Association Internationale des Collectionneurs Olympiques – AICO). Prezidentu tapo lenkas Romanas Babutas. Kadangi Lietuvoje tokia organizacija aktyviai veikia jau dvyliktus metus, mūsų šalis į AICO bus priimta be didesnių formalumų.

Kaip pasakojo R.Džiautas, kai kurie dalyviai buvo atsivežę tokias solidžias kolekcijas, ypač ženkliukų, kad net ir jam, daug mugių mačiusiam, akys raibo. Ant stalų puikavosi reti atvirukai, pašto ženklai, monetos, medaliai, bilietai į varžybas, programos, talismanai ir kiti suvenyrai. Buvo galima ne tik apžiūrėti, bet ir nusipirkti sportininkų iškovotų olimpinių medalių. Kaip jie pateko į kolekcininkų rankas – komercinė paslaptis. Įvairūs eksponatai, skirtingos ir jų kainos. Europos šalies olimpinio komiteto ženkliuką buvo galima nusipirkti ir už 2 ar 5 šveicariškus frankus. O štai už 1912 m. Stokholmo vasaros olimpinių žaidynių dalyvio ženkliuką jo savininkas prašė 1000 eurų. Galima palyginti: Pekino žaidynių dalyvio ženkliukas kol kas kainuoja apie 15 eurų. 

Turėjo Rimantas ir vieną konkretų tikslą: nusipirkti ar į ką nors išsikeisti Tokijo olimpinių žaidynių krepšinio varžybų bilietą. Visų kitų žaidynių, pradedant pirmuoju krepšinio turnyru 1936 m. Berlyne, bilietus į šio žaidimo olimpines varžybas jis turi savo kolekcijoje. Deja, ir šį kartą niekas tokio bilietėlio neatvežė... Bet ant vieno šveicaro stalo R.Džiautas pamatė kitą ne mažiau Lietuvai įdomų eksponatą: pirmojo Europos moterų krepšinio čempionato, vykusio 1938 m. Romoje, dalyvio medalį. Kaip žinoma, tada Lietuvos rinktinė tapo vicečempione. Šveicaras norėjo uždirbti daugiau, bet sužinojęs, kuo tas medalis įdomus lietuviui, sutiko jį parduoti už 50 eurų. Gal kas nors iš žurnalo skaitytojų turi 1964-ųjų Tokijo olimpinių žaidynių bilietą į krepšinio varžybas?

Kalbant apie lietuviškus ženkliukus, tai jie mugėje nebuvo labai paklausūs. Vienas kolekcininkas iš Rusijos parodė mūsiškiams Sočyje gautą „LTeam“ ženkliuką ir teiravosi, ar tai tikrai lietuviškas olimpinis ženkliukas, išleistas Sočio žaidynėms. Mat ant jo nei LTOK ženklo, nei Lietuvos pavadinimo, nei vėliavos spalvų nėra. Gavęs patvirtinimą, kad ženkliukas lietuviškas, rusas apsidžiaugė.

Mugės metu veikė paroda „Pašto ženklai, skirti Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms“. Įėjimas į mugę nekainavo, todėl lankytojų netrūko. Užsukdavo ištisos šeimos, ypač suvenyrai masino vaikus, kurių prašomi tėvai turėjo atverti pinigines. R.Džiauto nuomone, pastaraisiais metais prekyba olimpiniais suvenyrais sumenkusi, net kolekcininkų aktyvumas mugėse sumažėjęs, nes daug įvairių sandorių atliekama internetu. Beje, R.Džiautui tai buvo jau 18-oji mugė iš dvidešimties.

Mugės organizatoriai dalyviams surengė įdomią ekskursiją į tik praėjusių metų pabaigoje po atnaujinimo duris vėl atvėrusį Olimpinį muziejų. Ten ir kolekcininkai pavydžiai į eksponatus žiūrėjo.