Su žaidėjais gali kalbėti penkiomis kalbomis

 Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ komandos treneris Marekas Zubas švenčia 50 metų jubiliejų.

 

Tiesa, šventė treneriui sekmadienį nėra pats svarbiausias dalykas. Daug svarbesnės - rungtynės su Pakruojo „Kruoja“.

 

 

„Šis jubiliejus man nėra ypatingas. Tai yra tik skaičiai ir statistika. Gimtadienis buvo toks pats prieš metus, prieš 20 metų ar kai man buvo 18 metų. Didžiausias įspūdis pažvelgus atgal yra apie greitai prabėgusį laiką. Prisimenu, kaip laukiau 18-ojo gimtadienio, 30-ojo. O dabar prie mano amžiaus pirmasis skaičius jau yra penketas. Vis dėlto žmonės sako, kad svarbiausia, kaip jautiesi viduje. Aš jaučiuosi lyg 30-ies, o gal 25-erių“, - šypsojosi „Žalgirio“ strategas.

 

Paprašytas apibūdinti save, M. Zubas teigė esąs vienatvę mėgstantis asmuo.

 

„Mano žmona visada sako, kad su manimi nėra lengva. Gal atrodau, kaip atviras žmogus, tačiau tikrovėje toks nesu. Nemėgstu daug kalbėti, man labiau patinka mąstyti. Man nesudėtinga būti vienam, gal todėl pastaruosius dvejus metus nėra sunku vienam gyventi Vilniuje. Suprantu, kad šeimai reikėtų manęs namie kasdien. Bet jei kalbėsime tik apie mane - man tai yra gera galimybė dirbti. Gyvenime gal turėčiau būti atviresnis, daugiau šypsotis, bendrauti su žmonėmis. Tačiau tokia yra mano natūra, aš kompanijos neieškau, jei tai nėra būtina“, - teigė futbolo specialistas.

 

Visas M. Zubo gyvenimas sukasi apie futbolą. Pasak trenerio, futbolas puikiai atspindi jį kaip žmogų: „Pirmiausia tave, kaip žmogų, kuria tavo profesija, tavo darbas. Jei jauti aistrą savo darbui, jis apibūdina tavo charakterį 75 procentais. Futbolas yra mano darbas, aistra, gyvenimas. Manau, mano charakteris, temperamentas yra didele dalimi nulemti futbolo. Aišku, gyvenime tai truputį keičiasi. Kai esi žaidėjas, galvoji apie vienus dalykus, patiri tam tikrus įspūdžius. Kaip treneris viską išgyveni kitaip.“

 

Prie „Žalgirio“ vairo stovintis lenkas išsiskiria ramybe, tačiau vis dėlto būna akimirkų, kai treneris pakelia balsą.

 

„Tai nenutinka natūraliai. Kartais treneris turi pakelti balsą prieš žaidėjus, žiniasklaidą, turi pabūti aktoriumi prieš žmones savo aplinkoje, - aiškino M. zubas. - Kartais reikia būti stipriam, pasakyti kažką stipresnio, netgi negražaus, sušukti. Tačiau visa tai nebūtinai atspindi žmogų. Kai esi atsakingas už komandą, kartais reikia eiti prieš save ir pakelti balsą. Mano nuomone, tai suveikia tik keletą kartų per metus. Alexas Fergusonas savo autobiografijoje teigia, kad kartais reikia apšaukti žaidėjus, tačiau, jo nuomone, tai padeda tik 3 kartus per metus.“

 

 

„Žalgiryje“ treneris išsiskiria tuo, kad moka 5 kalbas: gimtąją lenkų, rusų, anglų, ispanų ir prancūzų.

 

„Gal tiek nėra gana, tačiau futbole užtenka, - teigė M. Zubas. - Gal dar turėčiau mokėti vokiečių kalbą, nes tai yra pasaulio čempionų kalba (šypsosi).“ 

 

Ispanų ir prancūzų kalbas 50-metį švenčiantis treneris išmoko savarankiškai. Pasak M. Zubo, svarbiausia turėti motyvacijos tokiam užsiėmimui.

 

„Mano motyvacija buvo futbolas, - dar vieną įrodymą, kad viskas jo gyvenime susiję su šiuo žaidimu pateikė treneris. - Prieš keletą metų klube buvau vyriausiojo trenerio asistentas. Prezidentas kartą paskelbė, kad atvyks žaidėjas iš Hondūro. Jis kalba tik ispaniškai ir Europoje bus pirmą kartą. Žinojau, kad kaip asistentas būsiu atsakingas už kontaktą su tuo žaidėju. Tad likus 3 mėnesiams iki jo atvykimo nusipirkau ispanų kalbos vadovėlių, diskų, kuriuos galima klausyti automobilyje, ir pradėjau mokytis. Po 3 mėnesių buvau pasirengęs bendrauti, o tiesioginis bendravimas su tuo vaikinu tapo geriausia ispanų kalbos mokykla. Taip mokytis daug geriau nei samdyti mokytoją. Jis atvyksta 45 minutėms ar valandai ir išvyksta. O čia vaikinas atvyksta prieš treniruotę, jam reikia persirengti, eiti pas kineziterapeutą - reikia jį nuvesti, paaiškinti įvairius dalykus. Tada ieškai žodžių galvoje. Aišku, jų kartais trūksta, bet taip mokaisi. Tobulėji ir tai yra geriausia motyvacija.“

 

Pradinė motyvacija buvo praktinė, bet M. Zubas teigia netrukus suvokęs, kad ispanų kalba tiesiog atveria naujas galimybes.

 

„Kaip treneris pagalvoji, apsidairai aplink ir matai, kad Europa yra atvira. Atvyksta argentiniečiai, brazilai, Čilės, Hondūro ir kitų Pietų ar Centrinės Amerikos šalių futbolininkai. Būdamas treneris niekada nežinai, kada prireiks ispanų kalbos. Pasaulyje ispaniškai kalba 400 milijonų žmonių, tad šios kalbos mokėjimas yra ir didelis privalumas tau kaip žmogui. Tai turėtų būti svarbu ir žaidėjams. Kai aš buvau žaidėjas, mes neturėjome galimybės rasti klubą toliau nuo namų. Todėl kalbų nereikėjo“, - pasakojo treneris.

 

Vis dėlto vienintelė jo karjeros stotelė užsienyje taip pat privertė išmokti naują kalbą.

 

„Buvo sudėtingas metas mano šaliai ir mano karjerai. Aš žaidžiau I lygos klube, kurį kamavo dideli finansiniai sunkumai, o mano kontraktas artėjo prie pabaigos. Reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Tai buvo 1990 metai, vyko daug permainų ir niekas nežinojo, kas laukia kitais metais. Turėjau šiek tiek draugų Belgijoje, todėl nusprendžiau susirasti galimybę išvažiuoti ten. Gruodį ar sausį priėmiau sprendimą, kad sulauksiu kontrakto pabaigos ir birželį paliksiu Lenkiją. Turėjau keletą mėnesių, žinojau, kad gyvensiu prancūzakalbėje Belgijos dalyje, todėl reikėtų iš anksto mokytis kalbos, - savo gyvenimo istoriją pasakojo futbolo specialistas. - Po keleto mėnesių atskridau į Briuselį, ten susiradau mažą, pusiau profesionalų klubą. Mano kontraktas taip pat buvo pusiau profesionalus. Nuo 9 iki 12 val. dirbau didelėje sporto prekių parduotuvėje, o po pietų treniravausi su komanda. Bendros prancūzų kalbos žinios man ir padėjo gauti tą 3 valandų darbą. Dirbau sportinių batelių skyriuje, žinios padėjo bendraujant ir leido žengti pirmuosius žingsnius šalyje. Aišku, tai labai pravertė ir aikštėje.“

 

Su rusų kalba - kita istorija. Jos M. Zubas visai nenorėjo mokytis.

 

„Jos mokykloje visi nemėgo, nenorėjome mokytis. Net nežinau kodėl, nes vaikai nesupratome situacijos tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos. Tačiau jautėme, kad kažkas yra ne taip. Vis dėlto mokytis buvo privaloma, mokslo metų gale buvo rašomi pažymiai, tad niekas nenorėjo būti prastai įverintas. O dabar, prabėgus daugeliui metų, aš atvykau į Lietuvą ir rusų kalba man labai padeda gyvenime bei darbe. Tai kitokia istorija nei su ispanų kalba, tačiau ji parodo kalbų mokėjimo naudą“, - kalbėjo treneris.

 

Atrodo, kalboms gabus žmogus galėtų greitai išmokti ir lietuvių. Tačiau mūsų kalbos M. Zubas mokytis neketina.

 

„Kai moki anglų kalbą, tau lengva mokytis ispanų, vokiečių. Lietuvių kalba yra iš kitos grupės, todėl sunki. Turiu prisipažinti, kad niekada nekilo tokia mintis: „Marekai, mokykis lietuvių kalbos“. Su žmonėmis bendrauti man čia visiškai užtenka lenkų, rusų ir anglų kalbų. Suprantu, kad mokėti vietos kalbą užsieniečiui yra gerai. Bet lietuvių kalba man praverstų tik šioje mažoje šalyje. Išvykęs kur nors kitur, aš ją greitai pamiršiu, jei nebus kontakto su lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Tai yra praktinė priežastis, kodėl nesimokau lietuvių kalbos. Vis dėlto turiu pasakyti, kad suprantu jau gana daug. Ypač kai komandos vaikinai kalba tarpusavyje - apie trenerį ar situacijas aikštėje“, - šypsojosi „Žalgirio“ strategas.

 

 

Vilniuje vienas gyvenantis lenkas laisvalaikį stengiasi leisti aktyviai.

 

„Pirmiausia reikia pasakyti, kad aš čia esu dėl futbolo. Todėl futbolas užima didžiąją laiko dalį. Kai turiu laisvo laiko, ieškau galimybės pažaisti tenisą, nueiti į baseiną, sporto klubą, ištrūkti už miesto paplaukioti baidare, išsimaudyti. Kai nesupranti kalbos, negali eiti į teatrą, kiną, bet keletą kartų buvau koncertuose. Kai vyksta kas nors įdomaus Lenkų kultūros centre, einu ten pasiklausyti koncertų, stebėti spektaklių. Aišku, kartais nueinu į Vilniaus senamiestį, susirandu mažoje gatvelėje mažą restoraną ir suvalgau ką nors neįprasto“, - savo laiką Vilniuje apibūdino treneris.

 

Veiksmo filmus ir trilerius mėgstantis, nors mieliau teatrą besirenkantis, žalgirietis taip pat mėgaujasi savo jaunystės laikų muzika.

 

„Man patinka balsai. Muzikoje aš ieškau balsų, nesvarbu, kokio stiliaus dainoje jie skamba ar iš kokios šalies yra. Man patinka Joe Cockeris, Stingas, iš moterų - Tina Turner. Taip pat niekada nepamirštu savo jaunystės mėgstamų grupių „Dire Straits“, „The Rolling Stones“, „Genesis“ su Philu Collinsu. Man patinka rokas ir populiarioji muzika“, - sakė M. Zubas.

 

Apie Lietuvos muziką treneris kol kas negali pasakyti visiškai nieko.

 

„Lietuvoje dar neišgirdau man patinkančio balso. Gali būti, kad kartais girdi kažką įdomaus, bet kai nežinai, kas dainuoja, sunku suvesti muziką su vardu. Man atrodo, kad Lietuvoje per maža erdvė aukšto lygio muzikai. Neturiu apie ją žinių, todėl negaliu diskutuoti apie tai“, - sakė futbolo specialistas.

 

Dar vienas laisvalaikio leidimo būdas - knygos. „Žalgirio“ strategas pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiria trenerių biografijoms, kurias įsigyja internetu. M. Zubas jau perskaitė A. Fergusono, Jose Mourinho, Josepo Guardiolos ir Raymondo Domenecho parašytas knygas.

 

„Prisimenate PAR vykusį pasaulio čempionatą ir Prancūzijjos rinktinėje kilusį skandalą? Žaidėjai nenorėjo treniruotis, jie buvo nusiteikę prieš trenerį, prieš visą štabą, - apie R. Domenecho autobiografiją užsiminė treneris. - Buvo labai įdomu paskaityti, kaip visas buvo iš tikrųjų. Tai nebuvo 2-3 dienų istorija, ji prasidėjo su R. Domenecho darbo rinktinėje pradžia. Tokie dalykai įdomūs treneriams. Įdomu, kaip komanda gali evoliucionuoti bendraudama su tavimi, kaip galima kurti bendravimą su žaidėjais, žiniasklaida, federacija, aistruoliais. Net dirbdamas treneriu klube, o ne rinktinėje kaip R. Domenechas, gali rasti situacijų, kurios yra visiškai identiškos perskaitytai kitų žmonių patirčiai. Kai kurie dalykai yra skirtingi, bet kai pamąstai, supranti, kad taip gali nutikti ir tavo komandoje, tavo mažame klube. Tokios istorijos padeda suprasti, kaip smulkios detalės gali pakeisti tavo santykius su žaidėjais, o jie yra svarbiausi. Tai geros pamokos.“

 

 

Vis dėlto nė vieno iš minėtų futbolo specialistų M. Zubas nelaiko savo idealu. Vienintelis legendinis futbolo pasaulio asmuo, kuriuo treneris žavėjosi, buvo garsusis Italijos rinktinės ir „Milan“ gynėjas Franco Baresi.

 

„Kai buvau jaunas, stebėjau F. Baresi, bandžiau jį mėgdžioti. Jis buvo mano mėgstamiausias žaidėjas, - prisiminė M. Zubas. - Kokio nors trenerio, kuris būtų man pavyzdys visu 100 procentų, negaliu išskirti. Stengiuosi analizuoti jau minėtų trenerių patirtį ir iš visų pasiimti tai, kas man įdomu. Tiesa, net stebėdamas mėgėjų komandos treniruotę, galiu pastebėti kažką naudingo trenerio reakcijose, elgesyje. Esu atviras žinioms.“

 

Taip pat treneris neišskiria nė vienos šalies žaidimo stiliaus.

 

„Visi žino, ką reiškia Vokietijos futbolas, nereikia niekam nieko aiškinti. Tačiau jei turėčiau pasirinkti, kurios lygos rungtynes žiūrėti, pasirinkčiau kurią nors kitą lygą - ne Vokietijos. Viskas ten gražu, puikiai sutvarkyta, aišku, efektyvu, bet aikštėje aš ieškau ko nors netikėto, emocijų. O Vokietijos čempionate žaidžia lyg kompiuteriai. Jų stilius yra efektyvus, bet aš žaidime ieškau kai ko kito. Negaliu pasakyti, kad man patinka vokiškas, ispaniškas ar angliškas futbolas. Tai yra kažkas tarpinio - vokiškas solidumas, fizinė jėga, ispaniška improvizacija ir angliška futbolo kultūra. Kiekviena šalis turi mažų man įdomių detalių. Man patinka geras, efektingas, patrauklus, emocingas futbolas“, - teigė treneris.

 

 

Pasak M. Zubo, darbas „Žalgiryje“ yra labai svarbus jo gyvenime, bet tai tik dar vienas etapas. Treneris visą savo karjerą galėtų išskirti į gana aiškius laikotarpius.

 

„Aš esu iš mažo miesto. Niekada neturėjau galimybės pasirodyti dideliame klube ir rinktis. Pirmiausia aš ieškojau galimybės tiesiog žaisti futbolą, vėliau svarsčiau įvairius trenerio darbo variantus. Aplankiau daug vietų ieškodamas geriausių sprendimų. Tačiau visą laiką stengiausi judėti pirmyn ir pirmyn, - teigė „Žalgirio“ vairininkas. - Mano mama vis kartoja, kad kai buvau vaikas, stengiausi išbandyti visas sporto šakas - slidinėjimą, ledo ritulį, krepšinį, lengvąją atletiką. Visą laiką judėjau, bet futbolas buvo numeris vienas. Keista yra tai, kad pirmą kartą į tikrą komandą patekau būdamas 17 metų. Tokiame amžiuje įvyko mano pirmoji tikra futbolo treniruotė. Mano karjeroje beveik nebuvo jaunimo periodo. Bet mano pirmasis treneris sako, kad kai pamatė mane 17-os metų toje treniruotėje, pirmas įspūdis buvo, kad aš viską labai greitai išmokstu. Kai susitinkame, jis vis sako, kad nebuvo sutikęs jokio kito žaidėjo, kuris taip gretai mokytųsi. Jaunimo futbole praleidau tik metus, bet sugebėjau patekti į U-18 rinktinę. Neturėjau galimybės sužaisti joje daug rungtynių, bet įsivaizduokite, kad per metus prasimušiau į rinktinę tokioje didelėje šalyje! O kai pasirašiau pirmą kontraktą su Zamoščiaus „Hetman“, supratau, kad futbolas bus mano ateitis.“

 

Vis dėlto didesnių aukštumų pasiekti nepavyko. Prie to prisidėjo ir sunki trauma.

 

„Dar būdamas žaidėjas pradėjau galvoti apie trenerio karjerą. Pirmaisiais metais viskas buvo gerai. Bet aš nebuvau profesionaliai parengtas didžiajam futbolui, todėl prasidėjo traumos. Patyriau Achilo sausgyslės traumą, o tais laikais tai buvo lyg kryžius ant tavo karjeros. Tai reiškė, kad nepasieksi aukščiausio lygio. Žaidžiau II divizione, iškovojome kelialapį į aukščiausią lygą, bet tai jau buvo laikotarptis, kai galvojau apie trenerio darbą. Po to buvo 3 metai, kai buvau ir žaidėjas, ir treneris vienu metu. Tai buvo savotiška situacija, kai turi ir žaisti, ir vertinti žaidėjus, nors pats esi tarp jų. Turi vertinti pats save (juokiasi). Tai buvo įdomi patirtis ateičiai. Nemanau, kad kiti žaidėjai buvo nepatenkinti dėl tos situacijos. Iki šiol bendraujame su buvusiais komandos draugais, jie seka mano karjerą“, - pasakojo „Žalgirio“ treneris.

 

Apie Lenkijoje iškovotas pergales M. Zubas kalba gana ramiai ir jų nepervertina. Daug gerų emocijų suteikė su skirtingomis komandomis iškovoti kelialapiai į Lenkijos aukščiausią lygą, bet joje dėl traumų būsimasis treneris žaidė mažai. 

 

„Galiu pasakyti, kad turiu Lenkijos aukščiausios lygos vicečempiono titulą, bet jį pelniau būdamas trenerio asistentu. Tai ne tas pats, kas vyriausiojo trenerio laimėjimai. Man svarbiausias pirmas didelis laimėjimas buvo Lietuvos supertaurė - pirmas su „Žalgiriu“ iškovotas titulas. Aišku, didelis laimėjimas yra Lietuvos čempionų vardas. Tai yra svarbiausi mano karjeros momentai“, - teigė M. Zubas.

 

 

Prieš dvejus metus „Žalgirio“ treneris turėjo galimybę prisijungti prie Lenkijos nacionalinės komandos trenerių štabo, bet pasirinko darbą Vilniuje. 

 

„Tai nutiko, kai dirbau Lenkijos aukščiausioje lygoje, bet ne kaip vyriausiasis treneris. Buvau sporto direktorius. Tai buvo įdomu, tačiau nebuvau tuo patenkintas. Kai gavau pasiūlymą iš „Žalgirio“, žinojau, kad daugiau laukti negaliu. Pirmiausia pagalvojau, kad vykstu į Europos sąjungos šalies sostinę, į klubą, kuris nori būti čempionu jau keletą metų. Žinojau šiek tiek ir Lietuvos čempionato lygį. Taip pat žinojau, kad Lietuvoje yra beveik toks pats gyvenimo stilius, kultūra kaip Lenkijoje. Tad nebūtų didelis iššūkis pritapti. Tokios buvo priežastys, kodėl nusprendžiau atsisveikinti su rinktine. Jau po pirmojo susitikimo Lenkijos futbolo federacijoje išvykau į Vilnių vadovauti pirmai savo treniruotei. Tai nutiko rugpjūčio 8 dieną Vingio parke. Prisimenu kolegas iš rinktinės, niekada nepamiršiu, kad jie man pateikė pasiūlymą, bet niekada neteko gailėtis dėl savo sprendimo“, - sakė M. Zubas.

 

Vilniuje lenkas pradėjo tobulinti save, kaip vyriausiąjį trenerį. 

 

„Dveji metai čia man davė labai daug, - teigė futbolo specialistas. - „Žalgiris“ suteikė galimybę tobulėti viduje. Turiu labai daug galimybių ugdyti save kaip trenerį: galiu priimti sprendimus dėl treniruočių proceso, komandos pasirinkimo. Neturime čia didelės valdybos, todėl nereikia laukti kokių nors sprendimų. Viskas yra mūsų rankose, o tai suteikia galiimybę veikti greitai ir gauti rezultatą. Tai svarbu, kad greitai sužinotum, ar tavo sprendimas buvo teisingas, ar ne.“

 

Paklaustas apie Lietuvos futbolą, M. Zubas teigė, kad mūsų šalyje ši sporto šaka kol kas neranda tiesaus kelio į viršų: „Kai kalbame apie kryptis, visi tikisi, kad bus judama aukštyn, į priekį. Lietuvos futbolas pastaruosius dvejus metus juda kažkur į šalis - kairėn, dešinėn. Klubai, žmonės, futbolo kultūra auga, bet sportine prasme stovime vietoje. Gal dveji metai per mažai, kad galima būtų daryti išvadas, bet aš galvoju, kad šalies futbolas nepakankamai juda aukštyn. Situacija gerėja, yra daugiau įdomių žaidėjų, klubai yra stabilesni, rungtynės įdomesnės. Bazė gerėja, bet nepakankamai greitai, kad pamatytume akivaizdų progresą.“

 

Kai Lietuvos rinktinę paliko vengras Csaba Laszlo, M. Zubo pavardė buvo minima tarp galimų kandidatų perimti nacionalinės komandos vairą. Vis dėlto lenkas teigia nesąs tinkamas šiam darbui.

 

„Kai federacijos keičia trenerius, visada būna gandų. Federacijų vadovai analizuoja galimybes, kartais pavardė paminima, kad būtų galima pamatyti aistruolių, žiniasklaidos reakciją. Tačiau gandai lieka gandais, - sakė „Žalgirio“ treneris. - Mano nuomone, pirmiausia būtina suformuoti aiškų tikslą - ką nori nuveikti per 2-3 metus? Tada įvertinti kokias galimybes turime? Kiek yra žaidėjų, galinčių žaisti rinktinėje tuos metus? Atsižvelgti į jaunimo rinktines. Galiausiai reikia surasti tinkamus žmones, kurie galėtų esamoje situacijoje siekti iškeltų tikslų. Aš taip suprantu rinktinių veiklą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, aš nesu geras kandidatas. Aš nežinau visų žaidėjų, nieko nežinau apie jaunimo rinktines. Pavyzdžiui, turite U-19 rinktinę, bet aš nežinau jos žaidėjų, nes jie nežaidžia A lygoje. Užsieniečiui būtų sunku. Aišku, kitas treneris gali pasakyti, kad sutiktų, nes treniruoti rinktinę yra garbė. Bet ne aš. Tai būtų puikus dalykas ateityje, bet dabar nesu pasirengęs. Neįsivaizduoju darbo, kai nėra treniruočių kasdien. Tai yra visai kitoks gyvenimas. Gal futbolo trenerio karjeros pabaigoje turėsiu pakankamai žinių, patirties, kad galėčiau imtis tokio darbo.“

 

 

„Žalgirio“ aistruoliai džiaugiasi M. Zubo vadovaujamos komandos iškovojamais titulais, tačiau visi supranta, kad „Žalgiris“ tiek žaidėjams, tiek treneriams yra galimybė parodyti save tikintis gauti pasiūlymus iš turtingesnių, garsesnių klubų. Lenkas neslepia, kad kartais sulaukia agentų skambučių.

 

„Kartais agentai paskambina, bando išsiaiškinti padėtį, mano planus. Stengiuosi būti sąžiningas su visais, ypač su klubu, kuris man suteikė galimybę. Atsakau, kad dabar dirbu čia, mano kontraktas galioja iki tada ir tada. Jei jus dominsiu, paskambinkite po tos datos, - sakė treneris. - Aišku, ir kiekvienas „Žalgirio“ žaidėjas, ir aš galvojame apie ateitį, apie kitus klubus. Juk nepraleisiu viso savo gyvenimo „Žalgiryje“? Dar visada lieka klausimas, koks yra optimalus darbo viename klube laikas? Mano nuomone, būtina dirbti mažiausiai 2 sezonus, kad kažką nuveiktum. O maksimumas? Aš nemanau, kad galime ištempti tiek, kiek A. Fergusonas „Manchester United“ klube, ar Guy Roux - „Auxerre“ ekipoje.“

 

Paklaustas apie asmeninius tikslus futbolo pasaulyje, M. Zubas nusprendė nesikuklinti.

 

„Norėčiau laimėti Čempionų lygą ir pasaulio taurę. Aišku, tai svajonė, - šypsojosi treneris. - Svarbiausia - kiekvienais metais tobulėti. Jei netobulėsi - eisi atgal. Negali būti pasyvus.“

 

Baigdamas pokalbį M. Zubas jubiliejaus proga palinkėjo sveikatos sau ir savo artimiesiems.

 

„Jei bus sveikatos, viskas bus gerai“, - sakė „Žalgirio“ treneris.